Prieg. Ateikite pagarbinti Viešpaties Kristaus,
už mus gundyto ir kentėjusio!

Himnas

Jėzaus pergalę šlovingą,
giesmę kryžiui įstabiam 
ir išganymą džiaugsmingą 
žemėje visiems laikams 
šitas himnas iškilmingas 
skelbia nuodėmės vaikams.

Dar tuomet, kai rojaus dangų
nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando 
laimės pumpurą anksti, 
gint nuo piktojo žabangų 
Dievas skyrė medį šį.

Ir žiedų žiedais pražydo
kryžiaus medis prakilnus, –
veltui pragaro galybės 
amžiais siautėjo pas mus, –
užmezgė vaisius gyvybės 
rojaus medis įstabus.

Pagaliau laikų pilnybė
švinta amžių glūdumoj, 
ir nauja žvaigždė, sužibus 
virš Betliejaus tamsumoj, 
skelbia dievišką didybę 
mažo kūdikio raudoj.

Bėga metai, ir subrendęs
kryžiaus sostan žengia jis, 
tik ne rankos glosto švelnios, 
kala Jėzų vinimis; 
vai, priimki, medi brangus, 
naštą brangią apkabink!

Tebūnie šlovė Trejybėj
Dievui amžinai vienam, –
Tėvo ir Sūnaus galybei 
ir Ramintojui šventam, 
amžiais jiems garbė teaidi 
žemėj ir danguj aukštam. Amen.

1 prieg. Išgelbėjai mus, Viešpatie,
be paliovos šlovinsim tavo vardą.

2 prieg. Pasigailėk mūsų, Viešpatie,
nepadaryk savo paveldo pajuoka.

3 prieg. Pakilk, Viešpatie, ir atpirki mus
dėl savo ištikimosios meilės!

43 (44) psalmė
Tautos nelaimės

Mes visa lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo (Rom 8, 37).

I

³ Tu savo ranka išvarei pagonis, *
o juos ten įkūrei,

⁴ Juk ne kalaviju jie užvaldė kraštą, *
ne jų ranka jiems pergalę davė,

⁵ Tu – mano Karalius ir mano Dievas, *
Jokūbo pergalę nulėmęs.

⁷ Ne savuoju lanku aš pasikliauju, *
ne savo kalaviju tikiuos nugalėti.

⁹ Dievu mes didžiuojamės nuolat *
ir be paliovos šlovinam tavo vardą.

II

¹¹ Tu privertei mus bėgti nuo priešų, – *
mūsų užpuolikai mus plėšia be saiko.

¹³ Tu pardavei savo tautą už nieką, *
neįvertintą ir be pelno.

¹⁵ Padarei mus pašaipų priežodžiu pagonims, *
išjuokos taikiniu tautų pašaipūnams.

¹⁷ nuo dergiančių užgauliotojo žodžių, *
nuo kerštingų priešo žvilgsnių.

III

¹⁹ Mūsų širdys nenusisuko, *
žingsniai nenukrypo nuo tavojo kelio,

²¹ Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą *
ar tiesę rankas į svetimą dievą,

²³ Tai dėl tavęs mes žudomi nuolat, *
laikomi tarsi avys, paskirtos pjovimui.

²⁵ Kam gi slepi savo veidą? *
Kodėl užmiršai mūsų priespaudą ir skurdą?

²⁷ Pakilk ir ateik mums padėti, *
atpirki mus dėl savo ištikimosios meilės!

K. Kai būsiu pakeltas nuo žemės.
A. Visus patrauksiu prie savęs.

Pirmasis skaitinys

Iš Laiško žydams    4, 14 – 5, 10

Jėzus Kristus – Vyriausiasis Kunigas

Broliai seserys! ^4,14 Mes turime didį Vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. ¹⁵ Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį. ¹⁶ Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.

^5,1 Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. ² Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ³ ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo. ⁴ Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas.

⁵ Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė:

Tu esi mano Sūnus,

šiandien aš tave pagimdžiau.

⁶ Kitoje vietoje sako:

Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.

⁷ Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. ⁸ Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ⁹ ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, ¹⁰ Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.

Atliepas    Plg. Žyd 5, 8. 9. 7

K. Būdamas Sūnus, Kristus savo kentėjimuose išmoko klusnumo.
A. Ir visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.
K. Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus su balsiu šauksmu, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo.
A. Ir visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Melitono Sardiečio Velykų homilijos
(Nn. 65–71: SCh 123, 94–100)

Paaukotasis Avinėlis išvedė mus iš mirties į gyvenimą

Daug kas pranašų buvo skelbta apie Velykų slėpinį, tai yra apie Kristų, kuriam garbė per amžių amžius. Amen. Jis atėjo iš dangaus žemėn dėl kenčiančio žmogaus; Mergelės įsčiose jis apsivilko jo prigimtį ir gimė žmogumi; jis patyrė kenčiančio žmogaus skausmus priimdamas nuo kančios priklausomą kūną ir nugalėjo kūno kentėjimus, o savo nemirtinga dvasia įveikė žudikę mirtį.

Atvestas it ėriukas ir papjautas lyg avinėlis, jis išpirko mus iš pasaulio stabmeldystės tarsi iš Egipto nelaisvės ir išlaisvino mus nuo šėtono vergystės kaip nuo faraono rankos; jis pažymėjo mūsų sielas savąja Dvasia, mūsų kūno narius – savuoju krauju.

Tai jis sugėdino mirtį ir privertė šėtoną raudoti, kaip Mozė faraoną. Tai jis nukovė nuodėmę ir neteisybę pasmerkė nevaisingumui, kaip Mozė ištiko Egiptą.

Tai jis išvedė mus iš vergystės į laisvę, iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą, iš tironijos į amžinąją Karalystę ir padarė mus nauja kunigyste bei amžinai išrinktąja tauta. Štai kas yra mūsų išganymo Velykos.

Tai jis daugelyje asmenų patyrė visokiausių kančių; tai buvo jis, kai buvo žudomas Abelis, kai Izaokui buvo surištos kojos, kai pabėgo Jokūbas, kai buvo parduotas Juozapas, ir kai buvo grasinama Mozei. Tai buvo jis, kai buvo aukojamas avinėlis, kai buvo persekiojamas Dovydas, kai buvo niekinami pranašai.

Tai jis, kuris įsikūnijo Mergelėje, buvo prikaltas prie medžio bei palaidotas žemėn, prisikėlė iš numirusiųjų ir įžengė į dangaus aukštybes.

Tai jis yra nebylusis avinėlis; tai jis – papjautasis avinėlis; tai jis gimė iš Marijos, gražiosios avelės; jis buvo paimtas iš bandos, atvestas papjauti, vakare paaukotas ir nakčia palaidotas; prikalus jį prie medžio, jam nebuvo sulaužyti kaulai, o jo kūnas po žeme nesuiro; jis prisikėlė iš numirusių ir prikėlė žmogų iš kapo gelmių.

Atliepas    Rom 3, 23–25a; Jn 1, 29b

K. Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.
A. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą.
K. Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.
A. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą.

Himnas

Erškėčių spygliai susmigo,
sunkiasi lašai juodi, 
mintys sielvarto apniko, 
dega žaizdos ugnimi: 
ak, kokia versmė ištryško 
plauti nuodėmėms žmonių!

Kryžiau šventas, visų medžių
tu tik vienas pažiba, 
neišželdins girios brandžios 
kito tokio niekada!
Saldus medi, vinys saldžios,
keliama saldi našta.

Kietas medi, lenk viršūnę,
pumpurais minkštais žydėk, 
skaistų Sutvėrėjo Kūną 
švelniai lapais glamonėk; 
ir dangaus kilniausią auką 
medžio širdimi apglėbk!

Jokioj girioj neišaugs jau
kitas medis toks kilnus, 
vertas Viešpatį priglausti 
ir išgelbėt mus visus...
Tave vieną krauju prausė
Avinėlis nuostabus.

Tebūnie šlovė Trejybėj
Dievui amžinai vienam, –
Tėvo ir Sūnaus galybei
ir Ramintojui šventam; 
amžiais jiems garbė teaidi 
žemėj ir danguj aukštam. Amen.

79 (80) psalmė
Aplankyk, Viešpatie, savo vynuogyną

Ateik, Viešpatie Jėzau! (Apr 22, 20).

Tu, kuris sėdi soste ant kerubų, sušviski *
³ Efraimui, Benjaminui ir Manasui!

⁴ O Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų! †
Tešviečia mums veidas tavasis, *
ir mes išgelbėti būsim!

⁶ Tu valgydinai juos skausmo duona, *
iš didelės ašarų taurės juos pagirdei.

⁸ O Galybių Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų! †
Tešviečia mums veidas tavasis, *
ir mes išgelbėti būsim!

¹⁰ Tu parengei vietą jam augti; *
įleidęs giliai šaknis, jis paplito po visą kraštą.

¹² Išskėtė jis šakas ligi Jūros, *
o savo atžalas – ligi Upės.

¹⁴ o šernai jį knisinėja *
ir laukiniai gyvuliai aplinkui ganos.

¹⁶ Ateik ir globok, ką tavo dešinė pasodino, *
jauną kamieną, kurį išauginai sau tokį stiprų.

¹⁸ Suteik pagalbą vyrui savo dešiniosios – *
žmogaus sūnui, kurį išauginai sau tokį stiprų!

²⁰ O Viešpatie, Galybių Dieve, pastatyk mus ant kojų! †
Tešviečia mums veidas tavasis, *
ir mes išgelbėti būsim!

Giesmė Iz 12, 1–6
Išgelbėtos tautos džiaugsmas

Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria (Jn 7, 37).

² Dievas tikrai išganymas mano, *
juo pasitikiu ir gyvenu be baimės,

³ Džiaugdamiesi semsite vandenį *
iš versmių išganingų.

Garsinkite tautoms jo darbus, *
skelbkite, koks iškilus yra jo vardas!

⁶ Krykštauk ir džiūgauk, Ziono mieste, *
nes iškilus tarp jūsų Izraelio Šventasis!“

80 (81) psalmė
Iškilmingas Sandoros atnaujinimas

Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė (Žyd 3, 12).

³ Užveskite giesmę, muškite būgnelius su žvangučiais, *
pritarkite švelniai lyrom ir arfom.

⁵ Juk tai įstatas Izraeliui, *
įsakas Jokūbo Dievo, –

Girdžiu balsą, kurio nepažinojau: †
⁷ „Nuo tavo pečių aš nuėmiau naštą, *
išlaisvinau rankas nuo pintinės.

nematomas griaustiniu tau bylojau; *
išbandžiau prie Meribos šaltinių.

¹⁰ Neturėsi jokio kito dievo, *
prieš svetimą dievą kniūbsčias nepulsi!

¹² „Bet manoji tauta mano balso neklausė; *
Izraelis nenorėjo man paklusti.

¹⁴ O, kad mano tauta manęs paklausytų, *
kad eitų mano keliais Izraelis!

¹⁶ Kas Viešpaties nekenčia, gūšis iš baimės, – *
amžinas bus jų pražuvimas.

1 prieg. Pažvelki, Viešpatie, kaip aš sielvartauju,
ir skubėk man atsiliepti.

2 prieg. Štai Dievas, mano gelbėtojas;
aš juo pasitikiu ir nebijosiu.

3 prieg. Maitino mus Viešpats brandžiausiais kviečiais,
uolų medumi mus pradžiugino.

Skaitinėlis    Plg. Žyd 2, 9–10

Mes regime Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties. Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam priderėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą.

Trumpasis atliepas

K./A. Atpirkai mus, Viešpatie, * krauju savuoju.
K. Iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.
A. Krauju savuoju.
K. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
A. Atpirkai mus, Viešpatie, krauju savuoju.

Zacharijo giesmės prieg.
Trokšte troškau valgyti su jumis
šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.

Maldavimai

Nuolankiai prašykime Kristų, amžinąjį kunigą, Tėvo pateptą Šventąja Dvasia, kad skelbtų belaisviams išvadavimą:
       Pasigailėk mūsų, Viešpatie!

Tu keliavai į Jeruzalę kentėti ir žengti į savo garbę,
— vesk savo Bažnyčią į amžinąsias Velykas.
Ant kryžiaus iškeltas tu norėjai būti pervertas kareivio ietimi,
— gydyk mūsų žaizdas.
Savo kryžių pavertei gyvybės medžiu,
— dosniai teik jo vaisių atgimusiems per krikštą.
Kabodamas ant kryžiaus medžio atleidai atgailaujančiam nusikaltėliui,
— būk gailestingas mums, nusidėjėliams.

Malda

Dieve, teisinga yra tave labiau už visa mylėti. Pagausink mums neapsakomos tavo malonės dovanų ir, leidęs mums dėl tavo Sūnaus mirties susilaukti to, ką tikime, su juo prisikeliančiu nuvesk mus ten, kur trokštame. Jis, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.

Himnas

Dievo tikėjimu gyvi
ir amžinąja viltimi, 
gailestingumo lydimi, 
mes Kristų šlovinam giesme.

Jis, trečią valandą dienos
į kryžiaus vietą atvestas, 
auka, už mus prisiimta, 
išgelbsti avį klystančią.

Todėl maldaukim nuolankiai,
atpirkimu išgelbėti, 
kad tuos, kuriuos išlaisvino, 
vaduotų iš pasaulio šio.

Maldaujam Kristų, Tėvą jo
ir Dvasią Tėvo ir Sūnaus;
Trejybe, išklausyk maldų,
viena galinga amžinai. Amen.

118 (119) psalmė (65–72) IX (Tet)

⁶⁶ Mokyk mane sveikos nuovokos ir pažinimo, *
nes tavo įsakymais aš įtikėjau.

⁶⁸ Geras esi tu ir darai gera, *
mane savo įstatų mokyk.

⁷⁰ Jų širdys – aptukusios ir nejautrios, *
o mane tavo Mokymas guodžia.

⁷² Mokymas iš tavo lūpų man daug brangesnis *
už tūkstantį aukso ir sidabro luitų.

Prieg. Prieš Velykų šventes
Jėzus, žinodamas, jog atėjo jo valanda,
mylėdamas savuosius,
parodė jiems savo meilę iki galo.

Skaitinėlis    Žyd 4, 14–15

Mes turime didį Vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį.

K. Nors ir buvo žiauriai kankinamas.
A. Bet pakluso, burnos nepravėrė.

Himnas

Pats Kristus šiuo dienos metu
ant kryžiaus kentė troškulį, 
šią valandą giedokime, 
teisybės turtų trokšdami.

Taip pat ir alkį jauskime,
kurį jis vienas numalšins, 
kaltybėmis bjaurėkimės, 
dorybių vien ilgėkimės.

Šventosios Dvasios dovana
giedotojus teatgaivins, 
te kūno karštį atvėsins, 
ir sielos ledas suliepsnos.

Maldaujam Kristų, Tėvą jo
ir Dvasią Tėvo ir Sūnaus;
Trejybe, išklausyk maldų,
viena galinga amžinai. Amen.

55 (56) psalmė (2–7b. 9–14)
Pasitikėjimas Dievo žodžiu

Šioje psalmėje parodoma Kristaus kančia (šv. Jeronimas).

³ Mano priešai puola mane visą dieną, – *
daug mane engiančių, Aukščiausias.

Dievu pasikliauju, todėl nebijosiu; *
ką mirtingasis gali man padaryti?

⁷ Sąmokslus rengia, iš pasalų tyko, žingsnius mano seka, – *
man gyvastį atimti kėsinas.

¹⁰ Atsitrauks mano priešai, †
kai šauksiuosi tavo pagalbos. *
Dabar žinau, kad Dievas mane užstoja.

¹² Dievu pasikliauju, nebijau aš nieko; *
ką mirtingasis gali man padaryti?

¹⁴ Juk tu nuo mirties mane išgelbėjai, *
o mano kojas nuo suklupimo.

Prieg. Kaip mane pažįsta Tėvas
ir aš pažįstu Tėvą.
Už avis aš guldau savo gyvybę.

Skaitinėlis    Žyd 7, 26–27

Mums ir priderėjo turėti tokį Vyriausiąjį Kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.

K. Jis mūsų negalias prisiėmė.
A. Mūsų skausmus sau užsikrovė.

Himnas

Trys valandos po tris kartus
mums šventą skaičių atveria, 
per Jėzaus Vardą šventąjį 
jo atleidimo meldžiame.

Štai latras, išpažindamas
kaltes, malonės vertas taps; 
mes, Kristui atsiduodami, 
gailestingumą pelnome.

Mirtis per Kryžių išguita,
diena sugrįžta po tamsos, 
kaltybių siaubas sklaidosi, 
sužimba sielose šviesa.

Maldaujam Kristų, Tėvą jo
ir Dvasią Tėvo ir Sūnaus;
Trejybe, išklausyk maldų,
viena galinga amžinai. Amen.

56 (57) psalmė
Ryto malda varguose

Ši psalmė apgieda Viešpaties kančią (šv. Augustinas).

Tavo sparnų ūksmėje skubu pasislėpti, *
kol praūš tos šėlstančios audros.

⁴ Iš dangaus teatsiunčia pagalbą ir teišgelbsti; †
trempiančius mane tesugėdina; *
teatsiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę.

⁶ Dieve, aukštai danguje parodyk savo didybę, *
o žemėj visoj – savo šlovę!

⁸ Mano širdis ištikima tau, o Dieve; †
mano širdis atsidavus; *
tave pašlovinsiu giesme!

¹⁰ Tau, Viešpatie, tautose dėkosiu, *
giedosiu tau šlovinimo giesmę tarp pagonių.

¹² Dieve, aukštai danguje parodyk savo didybę, *
o žemėj visoj – savo šlovę!

Prieg. Man gyvenimas – tai Kristus,
o mirtis – tik laimėjimas; 
aš girsiuosi vien savo Viešpaties 
Jėzaus Kristaus kryžiumi.

Skaitinėlis    Žyd 9, 11–12

Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.

K. Garbinkime šventąjį kryžių.
A. Išganymą mums atnešusį.

Vakarinę atlieka tik nedalyvaujantys Paskutinės Vakarienės Mišiose.

Himnas

Brangus atminime Viešpaties mirties,
tu gyvoji duona, versme gyvasties.
Mano sielai leiski peną tavy rast,
tavąjį gerumą arti savęs jaust.

Pelikane Jėzau, Viešpatie meilus,
savo krauju plauki man širdies purvus.
Tavo kraujo lašas gal tai padaryt:
nuodėmes pasaulio viso panaikint.

Jėzau mūs brangiausias, kurs dabar slepies,
duok, kad tai įvyktų, ko prašau išties: 
kad tave regėčiau danguj atvirai, 
iš tavęs ten semčiau laimę amžinai. Amen.

71 (72) psalmė
Karališkoji Mesijo valdžia

Jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros (Mt 2, 11).

I

² kad teistų teisingai tavąją tautą *
ir tavo skriaudžiamuosius teisiai.

⁴ Tegina jis tautoje skriaudžiamųjų bylą, †
beturčių vaikus teišgelbsti *
ir tesutramdo engėjus.

⁶ Jis bus tartum lietus jaunam atolui, *
lyg liūties gūsiai, laistantys žemę.

⁸ Teviešpatauja jis nuo jūros ligi jūros, *
ir nuo Upės ligi žemės krašto.

¹⁰ Duoklę mokės Taršišo ir Salų karaliai, *
dovanas neš Arabijos ir Šebos valdovai.

II

¹³ Vargšais jis rūpinas ir bedaliais, – *
varguolių gyvastį gelbės.

¹⁵ Tegyvuoja karalius! *
Tebūna atiduotas jam Šebos auksas;

¹⁶ Tedžiugina kraštą javų apstybė; *
tevilnija pasėliai ant kalnų viršūnių;

¹⁷ Amžiams teišlieka karaliaus vardas; *
tetveria jo garsas taip ilgai kaip saulė.

¹⁸ Garbinkite Viešpatį, Izraelio Dievą! *
Tik jis vienas daro nuostabiausius darbus.

Giesmė Apr 11, 17–18; 12, 10b–12a
Dievo teismas

¹⁸ Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas, *
metas teisti mirusius,

^12,10 Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, *
galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia,

¹¹ Bet jie Avinėlio krauju jį nugalėjo *
ir savo liudijimo žodžiais.

1 prieg. Padarė iš mūsų karaliją savo Dievui ir Tėvui
mirusiųjų pirmgimis
ir žemės karalių Valdovas.

2 prieg. Viešpats gelbsti beturtį, kai jo šaukias,
ir nuskriaustąjį, kuriam nepadeda niekas.

3 prieg. Šventieji nugalėjo Avinėlio krauju
ir savo liudijimo žodžiu.

Skaitinėlis    Žyd 13, 12–15

Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų. Taigi išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo. Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių.

Vietoje atliepo sakoma:

Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties.

Marijos giesmės prieg.
Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną,
sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams.

Maldavimai

Kristus tą naktį, kurią buvo išduotas, per Paskutinę vakarienę liepė Bažnyčiai amžinai švęsti jo mirtį ir prisikėlimą. Melskime jį sakydami:
      Savo krauju atpirktąją tautą vesk šventumo keliu.

Mūsų Atpirkėjau, padėk mums atgaila glaudžiau jungtis su tavo kančia,
— kad pasiektume prisikėlimo garbę.
Leisk mums patirti tavo Motinos, Nuliūdusiųjų paguodos, globą,
— kad ir mes stiprintume nusiminusius ta paguoda, kuria tu mus gaivini.
Meilingai pažvelk į tuos, kurie dėl mūsų piktybės pametė kelią,
— padėk jiems ir taisyk mus, kad klestėtų tiesa ir meilė.
Nusižeminęs ir tapęs klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties,
— duok mums, savo tarnams, klusnumo ir kantrumo.
Perkeisk mirusiuosius ir padaryk juos panašius į savo garbingąjį kūną,
— o mus pačius atėjus metui priimk į jų draugiją.

Malda

Dieve, tu savo garbei ir žmonių giminės išganymui panorėjai Jėzų Kristų paskirti aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu; suteik malonę, kad jo krauju tau įgytieji žmonės, dalyvaudami jo kančiai atminti įsteigtoje aukoje, laimėtų jo kryžiaus ir prisikėlimo nuopelnus. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.