Himnas

O Jėzau, kurs pašventinai
gavėnios susilaikymą, 
tu sielas į išganymą 
vedi per šventą pasninką,

Bažnyčią kviesk į atgailą
ir būki šiuo laiku su ja; 
parpuolę meldžiame kniūbsti: 
nuplauk kaltes, nors neverti.

Piktybių mūsų neatmink,
sava malone jas naikink, 
o Gailestingasis, padėk 
nuo šiolei nebenusidėt.

Kad, apsivalę sąžines
ir apgailėję nuodėmes, 
tyri, linksmi skubėtume 
Velykų švęsti slėpinio.

Trejybę gailestingąją
pasaulis visas šlovina, 
malonėje atnaujinti 
Jai naują giesmę giedame. Amen.

Prieg. Ateikite pagarbinti Viešpaties Kristaus,
už mus gundyto ir kentėjusio! 

Himnas

Štai metas išganingasis
nušvito, Dievo atsiųstas, 
kad pasninku išgydytų 
pasaulį, sunkiai sergantį.

Šviesybe Kristaus sužiba
skaisti diena išganymo, 
o santūrumas atkuria 
širdis, kaltybių sužeistas.

Padėki, Dieve, tyrinti
sielas ir kūnus pasninku, 
audringą jūrą perėję,
Velykas amžiais švęsime.

Trejybę gailestingąją
pasaulis visas šlovina, 
malonėje atnaujinti 
Jai naują giesmę giedame. Amen.

Himnas

Teisybės Saule, Kristau, jau
sklaidyki sielos sutemas, 
šviesa dorybių tesugrįš, 
nes žemei dieną grąžini.

Laimingą laiką dovanok,
širdims suteiki atgailą, 
te jas, maldoj panirusias, 
gerumas tavo perkeičia.

Padėki atgailaujantiems
iškęst visus nepriteklius, 
nes tavo didžios dovanos 
kaltybių naštą lengvina.

Diena tavoji štai arti,
atgyja visa tavyje, 
ir mes šią dieną džiaukimės, 
malonėn grįždami per ją.

Trejybę gailestingąją
pasaulis visas šlovina, 
malonėje atnaujinti 
Jai naują giesmę giedame. Amen.

Himnas

Dievo tikėjimu gyvi
ir amžinąja viltimi, 
gailestingumo lydimi, 
mes Kristų šlovinam giesme.

Jis, trečią valandą dienos
į kryžiaus vietą atvestas, 
auka, už mus prisiimta, 
išgelbsti avį klystančią.

Todėl maldaukim nuolankiai,
atpirkimu išgelbėti, 
kad tuos, kuriuos išlaisvino, 
vaduotų iš pasaulio šio.

Maldaujam Kristų, Tėvą jo
ir Dvasią Tėvo ir Sūnaus;
Trejybe, išklausyk maldų,
viena galinga amžinai. Amen.

Prieg. Atėjo mums atgailos dienos
atsiteisti už nuodėmes, gelbėti sielas.

Himnas

Pats Kristus šiuo dienos metu
ant kryžiaus kentė troškulį, 
šią valandą giedokime, 
teisybės turtų trokšdami.

Taip pat ir alkį jauskime,
kurį jis vienas numalšins, 
kaltybėmis bjaurėkimės, 
dorybių vien ilgėkimės.

Šventosios Dvasios dovana
giedotojus teatgaivins, 
te kūno karštį atvėsins, 
ir sielos ledas suliepsnos.

Maldaujam Kristų, Tėvą jo
ir Dvasią Tėvo ir Sūnaus;
Trejybe, išklausyk maldų,
viena galinga amžinai. Amen.

Prieg. Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, –
nenoriu, kad nusidėjėlis mirtų,
bet kad sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų.

Himnas

Trys valandos po tris kartus
mums šventą skaičių atveria, 
per Jėzaus Vardą šventąjį 
jo atleidimo meldžiame.

Štai latras, išpažindamas
kaltes, malonės vertas taps; 
mes, Kristui atsiduodami, 
gailestingumą pelnome.

Mirtis per Kryžių išguita,
diena sugrįžta po tamsos, 
kaltybių siaubas sklaidosi, 
sužimba sielose šviesa.

Maldaujam Kristų, Tėvą jo
ir Dvasią Tėvo ir Sūnaus;
Trejybe, išklausyk maldų,
viena galinga amžinai. Amen.

Prieg. Stiprinami Dievo teisumo ir galybės,
stenkimės jam patikti savo kantrybe.

K. Kas Viešpaties Įstatymu džiaugias.
A. Duos vaisių laikui atėjus.

Pirmasis skaitinys

Iš Skaičių knygos    12, 16 – 13, 1–3a. 17–33

Žvalgai siunčiami į Kanaaną

Anomis dienomis ^12,16 žmonės iškeliavo iš Hazerotų ir pasistatė stovyklą Parano dykumoje.

^13,1 Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Siųsk vyrus išžvalgyti Kanaano kraštą, kurį aš duodu izraeliečiams. Pasiųsk po vieną vyrą iš kiekvieno jų protėvių giminės; kiekvienas jų turi būti giminės vadas.“ ³ Viešpaties įsakymu Mozė tad išsiuntė juos iš Parano dykumos. Visi jie buvo vadovaujantys vyrai tarp izraeliečių.

¹⁷ Siųsdamas juos išžvalgyti Kanaano krašto, Mozė jiems tarė: „Kilkite aukštyn į Negebą ir palipkite į krašto aukštumas. ¹⁸ Apžiūrėkite kraštą, į ką jis yra panašus. Ar jame gyvenantys žmonės yra stiprūs, ar silpni, ar jų yra mažai, ar daug? ¹⁹ Ar kraštas, kuriame jie gyvena, yra geras, ar blogas? Ar miestai, kuriuose jie gyvena, neturi sienų, ar yra įtvirtinti? ²⁰ Ar žemė yra derlinga, ar skurdi, ar yra joje medžių, ar ne? Būkite drąsūs, parneškite šį tą iš krašto vaisių.“ Tuomet buvo ankstyvųjų vynuogių laikas.

²¹ Jie tat pakilo ir išžvalgė kraštą nuo Zino dykumos lig Rehobo prie Lebo-Hamato. ²² Jie pakilo į Negebą ir nuėjo į Hebroną, kur gyveno Ahimanas, Šešajis ir Talmajis – anakimai. [Hebronas buvo įkurtas septyneriais metais anksčiau negu Zoanas Egipte.] ²³ Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto iš ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų. ²⁴ Ta vieta buvo pavadinta Eškolo slėniu pagal kekę, kurią iš ten izraeliečiai nusikirto.

²⁵ Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, jie sugrįžo iš krašto žvalgybos. ²⁶ Atėję tiesiai pas Mozę ir Aaroną bei visą izraeliečių bendriją į Kadešą Parano dykumoje, jie papasakojo jiems bei visai bendrijai ir parodė jiems krašto vaisius. ²⁷ Jie papasakojo Mozei: „Mes nuėjome į kraštą, į kurį mus siuntei. Tikrai jis pienu ir medumi teka. Štai jo vaisiai. ²⁸ Tačiau žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai. Be to, mes matėme ten ir Anako palikuonis. ²⁹ Amalekitai gyvena Negebo krašte; hetitai, jebusitai ir amoriečiai gyvena krašto aukštumose; o kanaaniečiai gyvena prie jūros ir palei Jordaną.“

³⁰ Kalebas nutildė žmones, murmėjusius prieš Mozę, ir tarė: „Kilkime tučtuojau ir užimkime jį, nes mes tikrai galime juos nugalėti.“ ³¹ Tada vyrai, kurie buvo ėję su juo, sakė: „Mes nepajėgsime tų žmonių pulti, nes jie yra už mus stipresni.“ ³² Taigi jie apmelavo izraeliečiams kraštą, kurį jie buvo išžvalgę, sakydami: „Kraštas, per kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra kraštas, kuris suryja savo gyventojus. Visi žmonės, kuriuos jame matėme, yra didelio ūgio. ³³ Tenai mes matėme tikrus milžinus (anakimai kyla iš milžinų); o mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme.“

Atliepas    Įst 1, 31a. 32. 26. 27a

K. Dykumoje Dievas nešė tave, kaip žmogus neša savo mažą sūnų.
A. Visa to nepaisydami, nepasitikėjote Viešpačiu, savo Dievu.
K. Atsisakinėjote eiti, maištavote prieš Viešpatį ir murmėjote.
A. Visa to nepaisydami, nepasitikėjote Viešpačiu, savo Dievu.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo popiežiaus Leono Didžiojo Pamokslų

(Sermo 15, De passione Domini, 3–4: PL 54, 366–367)

Viešpaties kančios apmąstymas

Tikras Viešpaties kančios garbintojas širdies akimis turi taip žvelgti į nukryžiuotą Jėzų, kad jo kūną suvoktų kaip savąjį.

Tegu sudreba žemės gamta nuo jos Atpirkėjo kankinimų, tesudūžta bedievių akmeninės širdys, ir tie, kuriuos slėgė mirties kapas, tepakyla suskaldydami juos kausčiusias užtvaras. Tegu pagaliau šventajame mieste, tai yra Dievo Bažnyčioje, pasirodo būsimo prisikėlimo ženklai, ir tegu tai, kas turi įvykti mūsų kūnams, išsipildo mūsų širdyse.

Nė vienas silpnųjų nėra atskiriamas nuo kryžiaus pergalės, ir nėra tokio, kuriam nepagelbėtų Kristaus malda. Jeigu ji padėjo ne vienam jo kankintojui, tai juk daug veiksmingiau gelbsti tuos, kurie į jį atsigręžia.

Neišmanymas panaikintas, kliūtys pašalintos, ir anas ugnies kalavijas, neleidęs pasiekti gyvenimo Karalystės, buvo užgesintas Kristaus krauju. Senosios nakties prieblanda užleido vietą tikrajai šviesai.

Krikščionių tauta yra kviečiama paveldėti rojaus turtus, ir visiems iš naujo užgimusiems vėl atsiveria kelias į prarastąją tėvynę, nebent kas nors pats sau užtvertų šį įėjimą, kuris buvo atvertas net įtikėjusiam plėšikui.

Tegu dabartinio gyvenimo veikla mūsų neužvaldo savo nerimu ar puikybe, kad neišblėstų mūsų pastangos iš visos širdies prilygti mūsų Atpirkėjui sekant jo meilės pavyzdžiu. Visa, ką jis veikė ir iškentėjo, buvo dėl mūsų išganymo, idant ir kūnas gautų tą galią, kurią turėjo Galva. Visų pirma, kai Dievas prisiėmė mūsų prigimtį, kai Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, argi bent vienas žmogus, išskyrus netikintį, liko atskirtas nuo jo gailestingumo? Ar bent vienas nėra bendros prigimties su Kristumi, jeigu tik priima tą, kuris pats prisiėmė mūsų prigimtį, ir yra atgimęs toje dvasioje, iš kurios ir Jis gimė? Pagaliau, kas jame neatpažįsta savųjų silpnumų? Kas, žinodamas, jog Jis valgė maistą, miegojo ir ilsėjosi, nerimavo ir liūdėjo, jaudinosi ir ašarojo, dar suabejos jį priėmus tarno išvaizdą?

Ją reikėjo išgydyti nuo užsilikusių žaizdų ir nuo jos nuvalyti nuodėmės sąnašas, todėl vienatinis Dievo Sūnus tapo žmogaus sūnumi, nestokojančiu nei tikrojo žmogiškumo, nei dieviškumo pilnatvės.

Tas kape gulėjęs bedvasis kūnas yra mūsų, ir tai jis trečiąją dieną prisikėlė bei virš visų dangaus aukštybių pakilo Tėvo didybės dešinėn. Jei mes žengiame Viešpaties įsakymų keliu ir nesigėdydami išpažįstame viską, ką jis kūno nuolankumu sumokėjo už mūsų išganymą, mes irgi tapsime jo garbės dalininkais. Nes aiškiai išsipildys tai, ką jis paskelbė: Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.

Atliepas    1 Kor 1, 18. 23

K. Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė.
A. O mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.
K. Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.
A. O mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.

Skaitinėlis    Plg. 1 Kar 8, 51–53a

Viešpatie, esame tavo paveldas ir tavo tauta. Tebūna atviros tavo akys prašymui tavo tarno ir prašymui tavo tautos Izraelio, išklausyk mus, kada tik tavęs šauksimės. Juk tu išskyrei mus iš visų žemės tautų būti tavo paveldu.

Trumpasis atliepas

K./A. Jis mane išgelbės * nuo medžiotojo kilpos.
K. Ir kalbų apgaulingų.
A. Nuo medžiotojo kilpos.
K. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
A. Jis mane išgelbės nuo medžiotojo kilpos.

Zacharijo giesmės prieg.
„Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo,
bet šitai kalbu tam,
kad jūs būtumėte išgelbėti“, – sako Viešpats.

Maldavimai

Šlovinkime gerąjį Dievą, apsireiškusį Kristuje, ir nuoširdžiai prašykime:
        Viešpatie, atsimink mus, savo vaikus!

Mokyk mus vis labiau įžvelgti Bažnyčios slėpinį,
— kad ji mums ir visiems žmonėms aiškiau rodytų išganymo kelią.
Žmonių mylėtojau, padėk mums darbuotis žmonijos pažangai
— ir visada pirmiausia ieškoti tavo Karalystės.
Tegul mūsų širdys trokšta Kristaus ir bėga prie jo,
— nes jis atidavė mums save kaip gyvojo vandens šaltinį.
Atleisk mums mūsų kaltybes
— ir kreipk mūsų žingsnius teisingumo ir nuoširdumo keliu.

Malda

Maloningasis Viešpatie, tave karštai meldžiame, kad mus, savo žmones, atgaila pataisęs ir paskatinęs daryti gera, išmokytum nuoširdžiai laikytis tavo įsakymų ir nuvestum į Velykų šventes nepažeista sąžine. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.

Prieg. Atėjo mums atgailos dienos
atsiteisti už nuodėmes, gelbėti sielas.

Skaitinėlis    Iz 55, 6–7

Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis yra arti. Tepalieka nedorėlis savąjį kelią ir nusidėjėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.

K. Sukurk man tyrą širdį, o Dieve.
A. Manyje atsidavusią dvasią atnaujink.

Prieg. Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, –
nenoriu, kad nusidėjėlis mirtų,
bet kad sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų.

Skaitinėlis    Plg. Įst 30, 2–3a

Jei sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, ir tu bei tavo vaikai klausysite jo balso visa širdimi ir visa siela, kaip aš įsakau tau šiandien, tada Viešpats, tavo Dievas, sugrąžins tave iš tremties ir tavęs pasigailės.

K. Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių.
A. Ir panaikink visas mano kaltybes.

Prieg. Stiprinami Dievo teisumo ir galybės,
stenkimės jam patikti savo kantrybe.

Skaitinėlis    Žyd 10, 35–36

Nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.

K. Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus.
A. Sugrudusios ir atgailaujančios širdies, Dieve, tu juk neatstumsi.

Skaitinėlis    Jok 4, 7–8. 10

Būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji! Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.

Trumpasis atliepas

K./A. Maldauju: „Viešpatie, * pasigailėk manęs!“
K. Išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs.
A. Pasigailėk manęs!
K. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
A. Maldauju: „Viešpatie, pasigailėk manęs!“

Marijos giesmės prieg.
„Patys darbai, kuriuos aš darau,
liudija apie mane, 
kad mane yra siuntęs Tėvas“, –
sako Viešpats.

Maldavimai

Gailestingasis Dievas apšviečia mus Šventąja Dvasia, kad spindėtume teisumo bei tikėjimo darbais. Šlovinkime jį ir prašykime:
        Viešpatie, atgaivink Kristaus atpirktąją tautą!

Viešpatie, visokio šventumo Šaltini, Eucharistijos slėpiniu vyskupus, kunigus ir diakonus dar glaudžiau sujunk su Kristumi,
— kad jie nuolat savyje gaivintų rankų uždėjimu gautą malonę.
Tikinčiuosius mokyk vertai ir veikliai artintis prie tavo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo,
— kad gyvenimu ir elgesiu jie atspindėtų tai, ką priima tikėjimu ir sakramentais.
Savo malone skatink mus atpažinti tavo Sūnaus krauju atpirktųjų kilnumą,
— kad gerbtume savo brolių ir seserų sąžinės laisvę.
Išmokyk žmones pažaboti besaikį žemės gėrybių geismą
— ir padėti vargstantiems.
Pasigailėk tikinčiųjų, kuriuos šiandien pasišaukei iš šio pasaulio,
— ir apdovanok juos amžina laime.

Malda

Maloningasis Viešpatie, tave karštai meldžiame, kad mus, savo žmones, atgaila pataisęs ir paskatinęs daryti gera, išmokytum nuoširdžiai laikytis tavo įsakymų ir nuvestum į Velykų šventes nepažeista sąžine. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.