Himnas

Šviesa, išganymo šauklė, –
ją Dievo Angelas atneš
Mergelei: žemei artinas
džiaugsmai išpranašautieji.

Užgimęs Tėvo prieglobsty
amžiname, pats amžinas,
štai renkas Motiną Sūnus,
į žemę šią nužengdamas.

Auka už mūsų nuodėmes,
jis mūsų kūną priima,
kad savo nekaltu krauju
išpirktų nusidėjėlius.

Tu įsikūnijus Tiesa,
Mergelės pridengta skraiste;
tyrųjų sielų regima,
užlieki mus sava šviesa.

Mergele, širdyje kukli,
tarnaite Dievo nuolanki,
jau karaliauji danguje,
pagalbą tikintiems teikí.

Garbė tebūna, Jėzau, tau,
kurs iš Mergelės užgimei,
su Tėvu ir Gaivintoja
Dvasia per amžius amžinus. Amen.

2 psalmė
Mesijas – Karalius ir nugalėtojas

Susibūrė prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei (Apd 4, 27).

¹ Ko gi niršta gentys, *
ko tautos veltui maištauja?

² Žemės karaliai ruošiasi mūšiui, †
valdovai eina iš vieno *
prieš Viešpatį ir jo Mesiją:

³ „Jų priespaudos grandines sudaužykim *
ir sutraukykim jų pančius!“

⁴ Bet aukštybių soste sėdintis juokias; *
pasityčioja iš jų Viešpats.

⁵ Paskui jis pratrūksta ant jų įniršęs, *
savo pykčiu sukeldamas šiurpą:

⁶ „Juk aš pasodinau soste savo karalių *
ant Ziono – savo šventojo kalno!“

⁷ Viešpaties įsaką aš paskelbsiu. †
Viešpats man tarė: „Sūnus tu mano, *
pagimdęs esu tave šiandien.

⁸ Prašyk manęs, ir tautas tavo paveldu padarysiu, *
visus žemės pakraščius – tau dovanosiu.

⁹ Geležiniu skeptru galėsi joms kirsti, *
kaip molio indus į šukes daužyti.“

¹⁰ Tad susipraskit, karaliai; *
atsikvošėkit, žemės valdovai.

¹¹ Tarnaukit Viešpačiui su pagarbia baime, *
¹² drebėdami jam pagarbą reikškit,

kad neužgriūtų jo pyktis ir kelyje nepražūtumėt, †
nes ūmus jo pyktis. *
Laimingi visi, kurie prie jo glaudžias!

18 (19) A psalmė

² Dangūs skelbia Dievo šlovę, *
dangaus skliautas garsina jo rankų darbus.

³ Apie tai diena pasakoja dienai *
ir naktis nakčiai perduoda žinią.

⁴ Be jokio kalbesio ir be žodžių, *
negirdėti jų balso,

⁵ bet aidi žinia per visą žemę, *
jų kalbesys – iki pat pasaulio krašto.

Danguose jis pastatė saulei buveinę, – †
⁶ išeina ji lyg nuotaka iš po savo jungtuvių užuolaidos *
ir kaip galiūnė džiugiai keliu savo bėga.

⁷ Iš vieno dangaus krašto ji pradeda žygį, †
kol antrąjį kraštą pasiekia, *
nuo jos karščio pasislėpti niekas negali.

44 (45) psalmė
Karalaičio vestuvės

Štai jaunikis! Išeikite pasitikti! (Mt 25, 6).

² Žodžiais kilniais širdis man tvinsta, †
kai kuriu šias giesmes karaliui, *
mano liežuvis – kaip įgudusio rašytojo plunksna.

³ Tu nustelbi savo grožiu visus žemės sūnus, †
tavo kalba sklidina malonės. *
Taip Dievas tave palaimino amžiams!

⁴ Galiūne, sekis prie juosmens kalaviją *
savo garbėj ir didybėj!

⁵ Visam spindesy žygiuok pergalingai ginti tiesos ir teisumo. *
Tavo dešinė tegul daro nuostabius darbus!

⁶ Aštrios tavo strėlės, – †
jos perveria karaliaus priešų širdis, *
tautos puola tau prie kojų.

⁷ Tau Dievo duota karalystė išsilaikys per amžius, *
tavo karališkasis skeptras – teisingumo skeptras.

⁸ Tu brangini teisumą *
ir nekenti, kas nedora.

Todėl Dievas, tavo Dievas, tave patepė džiaugsmo aliejumi *
išskirdamas tarp bendražygių.

⁹ Tavo drabužiai kvepia kasija, alaviju ir mira. †
Iš dramblio kaulu išpuoštųjų rūmų *
stygų garsai ataidi tavo džiaugsmui.

¹⁰ Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių, †
tavo sosto dešinėje stovi karalienė, *
pasipuošusi auksu Ofyro.

¹¹ Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsiminki, – *
užmiršk tėvo pastogę ir savo tautą.

¹² Karalius trokš tavo grožio, †
jis yra tavo viešpats, – *
todėl privalai jam paklusti.

¹³ Tyro žmonės tau dovanas neša, *
šalies turtuoliai stengsis įtikti visokiais turtais.

¹⁴ Žavesio pilna rūmuose yra karalaitė! *
Jos apdaras aukso siūlais išsiuvinėtas.

¹⁵ Spalvingu savo apdaru apsitaisius *
ji vedama pas karalių;

pamergės – palyda jos draugių – *
iš paskos pas tave ateina.

¹⁶ Džiaugsmingiems krykštavimams aidint, *
jos įeina į karaliaus rūmus.

¹⁷ Tau tėvus atstos tavo sūnūs, – *
padarysi juos didžiūnais visoj žemėj.

¹⁸ Per kartų kartas garsinsiu tavąjį vardą, *
todėl tautos girs tave per amžių amžius.

Pirmasis skaitinys

Iš Pirmosios Kronikų knygos 17, 1–15

Pranašystė apie Dovydo sūnų

¹Dovydui įsikūrus savo rūmuose, pranašui Natanui Dovydas tarė: „Štai aš gyvenu kedro rūmuose, o Viešpaties Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis.“ – ²„Daryk visa, ką turi širdyje, – Natanas atsakė Dovydui, – nes Dievas yra su tavimi.“

³Bet tą pačią naktį Dievo žodis atėjo Natanui, tardamas: ⁴„Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Viešpats: Namų man gyventi tu nestatysi. ⁵Juk aš negyvenau Namuose nuo to laiko, kai išvedžiau Izraelį, iki šios dienos, bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos Padangtės į kitą. ⁶Klajodamas kartu su visu Izraeliu, ar aš prikaišiojau kuriam nors Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, klausdamas: kodėl nepastatėte man kedro Namų?’ ⁷Dabar tad pasakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Galybių Viešpats: aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; ⁸aš buvau su tavimi visur, kur tik ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau iš kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą taip garsų, kaip didžiūno vardą žemėje. ⁹O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir pasodinsiu juos tvirtai, idant joje saugiai gyventų ir nebebūtų varginami. Nedori žmonės daugiau jų nebeengs, kaip praeityje, ¹⁰nuo to laiko, kai paskyriau savo tautai Izraeliui teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų’.

Be to, aš tau sakau, kad Viešpats pastatys tau namus. ¹¹‘Kai pasibaigs tavo dienos ir nueisi savo protėvių keliu, aš pakelsiu tavo vietoje įpėdinį, vieną iš tavo sūnų, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. ¹²Jis pastatys man Namus, o aš palaikysiu jo sostą amžiną. ¹³Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, bet savo ištikimos meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau ją nuo tavo pirmtako. ¹⁴Aš įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje amžinai, kad jo sostas būtų tvirtas amžinai’.“

¹⁵Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas tiksliai perdavė Dovydui.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo popiežiaus Leono Didžiojo Laiškų
(Epist. 28, ad Flavianum, 3–4: PL 54, 763–767)

Mūsų sutaikinimo paslaptis

Didybė pakylėjo nusižeminimą, galybė – silpnumą, amžinybė – marumą. Kad būtų sumokėta skola už mūsų nuodėmingą būtį, nesužeidžiamoji prigimtis susivienijo su kenčiančiąja prigimtimi. Tai tiko mums išgydyti: kad vienas ir tas pats Dievo bei žmonių tarpininkas, žmogus Jėzus Kristus, viena vertus, galėtų numirti, kita vertus, negalėtų numirti.

Taigi visiškai ir tobulai priėmęs tikro žmogaus prigimtį gimė tikras Dievas; jis visas išsaugojo savąją prigimtį ir visas atėjo į mūsiškę. Savąja prigimtimi vadiname tai, ką nuo pradžių mumyse sukūrė Kūrėjas ir ką ėmėsi atitaisyti.

Mat tai, ką žmogaus prigimčiai padarė suvedžiotojas ir ką suvedžiotas žmogus įgijo, Išganytojui nepaliko jokio pėdsako. O tai, kad jis patyrė žmogiškojo silpnumo dalią, dar nereiškia, jog jis dalyvavo mūsų kaltybėse.

Jis priėmė tarno pavidalą, bet nesusiteršė nuodėmės purvu; jis sutaurino žmogišką prigimtį ir nieko neatėmė iš dieviškosios. Jis apiplėšė pats save, nes neregimasis tapo regimas, visatos Kūrėjas ir Viešpats panoro tapti vienu iš mirtingųjų. Tai buvo jo gailestingumo nusižeminimas, o ne jo galybės sunykimas. Taigi tas, kuris pasilikdamas Dievo prigimtyje sukūrė žmogų, pats tapo žmogumi, prisiimdamas tarno išvaizdą.

Tad Dievo Sūnus, nužengdamas nuo dangiško sosto ir neatsiskirdamas nuo Tėvo šlovės, žengia į šio pasaulio žemumas, gimsta nauju būdu, nauju gymiu.

Nauju būdu, nes neregimasis tapo regimas kaip mes; nesuvokiamasis panoro būti suvokiamas; esantis pirmiau už visus laikus pradėjo savo buvimą laike; visatos Viešpats priėmė tarno išvaizdą, šešėliu uždengdamas savo beribę didybę; kančios nepatiriantis Dievas teikėsi tapti kenčiančiu žmogumi, nemirtingasis – paklusti mirties dėsniams.

Tikrasis Dievas yra ir tikras žmogus, ir šioje vienybėje nėra jokio melo, nes joje dera ir žmogaus menkumas, ir Dievo didingumas.

Kaip Dievas nepakinta dėl gailestingumo, taip žmogaus nesužaloja jo sutaurinimas. Ir viena, ir kita prigimtis, likdamos susijusios, reiškiasi savitai: Žodis vykdo tai, kas būdinga Žodžiui, o kūnas daro tai, kas būdinga kūnui.

Vienas spindi stebuklais, kitas klumpa dėl neteisybių. Ir kaip Žodis nepasitraukia iš Tėvui lygios šlovės, taip kūnas nepalieka mūsų žmogiškos prigimties.

Tai yra vienas ir tas pats asmuo, ir tai reikia dažnai kartoti, tikrai Dievo Sūnus ir tikrai žmogaus Sūnus. Dievas dėl to, kad pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis; žmogus dėl to, kad Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

Himnas Tave, Dieve, garbinam

Tave, Dieve, garbinam, * tave, Viešpatie, išpažįstam.
Tave, amžinąjį Tėvą, * štai garbina visa žemė.
Tau visi angelai, * tau dangūs ir visos galybės,
tau cherubinai ir serafinai * nepaliaujamu balsu gieda:
Šventas, šventas, šventas * Viešpats, Galybių Dievas!
Pilnas yra dangus ir žemė * tavo garbės ir didybės.
Tave apaštalų * choras garbingas,
tave pranašų * skaičius gausingas,
tave spindinčios * kankinių gretos šlovina.
Tave po visą pasaulį * šventoji Bažnyčia išpažįsta:
Tėvą * begalinės didybės,
Garbingą ir tikrą * vienatinį tavo Sūnų,
Dvasią Šventąją, * ramybės Davėją.

Garbės Karalius tu, Kristau. * Tu Tėvo Sūnus amžinasis.
Tu, ateidamas žmonių išvaduoti, *
gimei iš Mergelės Marijos.
Tu, mirties galybę sutrynęs, *
tikintiesiems Dangaus karalystę atvėrei.
Tu sėdi Dievo dešinėje, * Tėvo garbėje.
Tikime, kad tu * mūsų teisti ateisi.
Todėl tave meldžiam savo žmonėms padėti, *
kuriuos brangiu krauju esi atpirkęs.
Pakvieski mus * į amžinąją garbę su šventaisiais.

* Išgelbėk, Viešpatie, savo žmones *
ir laimink savo tėvonystę!
Ir valdyki juos, * ir išaukštinki juos amžinybėj.
Kiekvieną dieną * mes garbinam tave.
Ir šlovinam tavo vardą per amžius *
ir per amžių amžius.
O Viešpatie, mus šiandieną * be nuodėmės išlaikyki.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
Būk mums, Viešpatie, gailestingas, *
nes tu vienas esi mūsų viltis.
Tavim mes pasitikim, Viešpatie: *
nenusivilsim per amžius.

* Šią paskutinę himno dalį galima praleisti.

Himnas

Šviesa, išganymo šauklė, –
ją Dievo Angelas atneš
Mergelei: žemei artinas
džiaugsmai išpranašautieji.

Užgimęs Tėvo prieglobsty
amžiname, pats amžinas,
štai renkas Motiną Sūnus,
į žemę šią nužengdamas.

Auka už mūsų nuodėmes,
jis mūsų kūną priima,
kad savo nekaltu krauju
išpirktų nusidėjėlius.

Tu įsikūnijus Tiesa,
Mergelės pridengta skraiste;
tyrųjų sielų regima,
užlieki mus sava šviesa.

Mergele, širdyje kukli,
tarnaite Dievo nuolanki,
jau karaliauji danguje,
pagalbą tikintiems teiki.

Garbė tebūna, Jėzau, tau,
kurs iš Mergelės užgimei,
su Tėvu ir Gaivintoja
Dvasia per amžius amžinus. Amen.

62 (63) psalmė (2–9)
Dievo trokštanti siela

Viešpaties ieško tie, kas paliko tamsos darbus.

² Dieve, tu esi mano Dievas, *
tavęs aš ieškau, –

ilgisi tavęs mano gyvastis, †
trokšta tavęs mano kūnas, – *
kaip sausa, pavargus ir perdžiūvus žemė.

³Leisk šventovėje tavimi man gėrėtis; *
leisk regėti tavo galybę ir garbę!

⁴Tavo ištikimoji meilė už gyvastį man brangesnė, *
mano lūpos skelbia tavo šlovę.

⁵Šlovinsiu tave, kol gyvensiu; *
tiesiu rankas į tave, šauksiuosi tavojo vardo.

⁶Sotus aš būsiu lyg po turtingų vaišių, *
šlovinimo giesmes džiaugsmingai giedosiu.

⁷Atsimenu tave gulėdamas guoly, *
mąstau per kiaurą naktį,

⁸kad tu mano pagalba, *
tavo sparnų pavėsy krykštauju iš džiaugsmo.

⁹Prie tavęs aš glaudžiuosi, *
tavo dešinė mane palaiko.

Giesmė Dan 3, 57–88. 56
Visi kūriniai tegarbina Viešpatį

Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai (Apr 19, 5).

⁵⁷Šlovinkite Viešpatį, visi, Viešpaties sukurtieji, *
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.

⁵⁸Šlovinkite Viešpatį, dangūs, *
⁵⁹šlovinkite Viešpatį, Viešpaties angelai.

⁶⁰Šlovinkite Viešpatį, visokie vandenys, †
esantys viršum dangaus skliauto, *
⁶¹šlovinkite Viešpatį, visos galybės.

⁶²Šlovinkite Viešpatį, saule ir mėnuli, *
⁶³šlovinkite Viešpatį, dangaus žvaigždynai.

⁶⁴Šlovinkite Viešpatį, rasos ir lietūs, *
⁶⁵šlovinkite Viešpatį, visokie vėjai.

⁶⁶Šlovinkite Viešpatį, ugnie ir kaitra, *
⁶⁷šlovinkite Viešpatį, speigai ir karščiai.

⁶⁸Šlovinkite Viešpatį, rasos ir pūgos, *
⁶⁹šlovinkite Viešpatį, vėsuma ir šalnos.

⁷⁰Šlovinkite Viešpatį, ledai ir sniegynai, *
⁷¹šlovinkite Viešpatį, naktys ir dienos.

⁷²Šlovinkite Viešpatį, šviesa ir tamsybės, *
⁷³šlovinkite Viešpatį, žaibai ir debesys.

⁷⁴Tešlovina Viešpatį žemė, *
tegieda jam gyrių ir teaukština jį didžiai per amžius.

⁷⁵Šlovinkite Viešpatį, kalnai ir kalvos, *
⁷⁶šlovinkite Viešpatį, želmenys, augantys dirvoj.

⁷⁷Šlovinkite Viešpatį, vandens šaltiniai, *
⁷⁸šlovinkite Viešpatį, jūros ir upės.

⁷⁹Šlovinkite Viešpatį, banginiai ir visa, kas jūroje plauko, *
⁸⁰šlovinkite Viešpatį, padangių paukščiai.

⁸¹Šlovinkite Viešpatį, žvėrys visi ir galvijai, *
⁸²šlovinkite Viešpatį, vaikai žmonijos.

⁸³Šlovink Viešpatį, Izraeli, *
garbink ir didžiai aukštink jį per amžius.

⁸⁴Šlovinkite Viešpatį, Viešpaties kunigai, *
⁸⁵šlovinkite Viešpatį, kurie jam tarnaujat.

⁸⁶Šlovinkite Viešpatį, teisiųjų dvasios ir sielos, *
⁸⁷šlovinkite Viešpatį, ištikimieji ir nuolankiaširdžiai.

⁸⁸Šlovinkite Viešpatį, Hananijau, Azarijau ir Mišaeli, *
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.

Šlovinkime Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, *
garbinkime ir didžiai aukštinkime jį per amžius.

⁵⁶Šlovinamas esi dangaus aukštybėj, *
aukštinamas ir garbinamas per amžius.

Šios giesmės pabaigoje nekalbama Garbė Dievui.

149 psalmė
Šventųjų džiūgavimas

Bažnyčios vaikai, naujosios tautos vaikai džiaugiasi savo karaliumi Kristumi (Hesichijus).

¹Giedokite Viešpačiui naują giesmę, *
šlovinimo giesmę, susibūrę jo ištikimieji.

²Tesidžiaugia Izraelis savo Kūrėju, *
sūnūs Ziono – savuoju Karalium.

³Tešlovina jo vardą šventiškais šokiais, †
teskambina lyra, tebūgnija būgneliais, *
tegieda jam šlovinimo giesmę.

⁴Savo tauta juk džiaugiasi Viešpats, *
kukliuosius pergale puošia.

⁵Tedžiūgauja ištikimieji, garbę pasiekę, *
iš džiaugsmo tegieda visą naktį.

⁶Džiaugsmingai jų lūpos tešlovina Dievą, *
o rankoje dviašmenį kalaviją telaiko,

⁷kad tautų nedorėliams atmokėtų *
ir gentims teismą surengtų,

⁸jų karalius sukaustydami pančiais *
ir jų didžiūnus – grandinėm,

⁹vykdydami teismo sprendimą. *
Tai garbė Dievo tautai!

Maldavimai

Švęsdami Viešpaties Apreiškimo dieną – savo išganymo pradžią, su džiaugsmu maldaukime dangiškąjį Tėvą:
Teužtaria mus šventoji Dievo Gimdytoja!

Kaip Marija priėmė džiugią angelo atneštą žinią,
— taip ir mums, Dieve, padėk džiugiai ir dėkingai priimti savo Gelbėtoją.
Kaip maloniai pažvelgei į savo nuolankią tarnaitę,
— taip, gailestingasis Tėve, prisimink mus visus ir būk atlaidus.
Kaip naujoji Ieva pakluso tavo dieviškajam Žodžiui,
— taip mums viskas tebūnie pagal tavo valią.
Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija padeda vargdieniams, drąsina silpnadvasius, paguodžia aimanuojančius,
— temeldžia už Dievo tautą, tepagelbsti ganytojams, teužtaria Dievui pasišventusias moteris.

Dieve, tavo valia amžinasis Žodis prisiėmė žmogaus kūną iš Mergelės Marijos, idant mus atpirktų; leisk tapti jo dieviškosios prigimties dalininkais visiems, kurie jį tiki esant tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Jis, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.

119 (120) psalmė
Taikos troškimas

Būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje (Rom 12, 12).

¹ Pavojaus valandą Viešpaties šaukiausi, *
ir jis mane išklausė.

² Viešpatie, gelbėk mane nuo lūpų klastingų, *
nuo apgaulingo liežuvio.

³ Melagiai, ką padarys jums Dievas? *
Kaip jis nubaus jus? –

⁴ Išaštrintom strėlėm galiūnų, *
žėruojančiom žarijom!

⁵ Vargas man, ateiviui Mešeche *
sunku buvoti tarp Kedaro palapinių!

⁶ Per ilgai gyventi man teko *
su tais, kurie taikos neapkenčia.

⁷ Aš skelbiu taiką – *
bet vos prabylu, jie veržias į karą.

122 (123) psalmė
Tauta pasitiki Viešpačiu

Du neregiai... ėmė šaukti: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!“ (Mt 20, 30).

¹ Į tave mano akys pakeltos – *
į tave, kursai dangaus soste sėdi!

² Kaip akys tarnų žvelgia į šeimininko ranką, *
o akys tarnaitės – į ranką šeimininkės,

taip mes žvelgiame į Viešpatį, mūsų Dievą, *
laukdami, kad pasigailėtų.

³ Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėki mūsų, *
pažeminimo kančių taurė jau prisipildė,

⁴ per ilgai kentėjome įžūliųjų patyčias *
ir panieką išdidžiųjų.

125 (126) psalmė
Dievas – džiaugsmas ir viltis

Būdami kentėjimų draugai, jūs būsite ir paguodos bendrai (2 Kor 1, 7).

¹ Kai Viešpats Ziono tremtinius parvedė, *
mums atrodė lyg sapnas.

² Kaip tuomet juokėsi mūsų burnos, *
ir džiaugsmu spragėjo liežuvis!

Tautos tuomet kalbėjo: *
„Viešpats padarė jiems didžių dalykų!"

³ Iš tikrųjų Viešpats mums didžių dalykų padarė, – *
kokie mes buvom laimingi!

⁴ Viešpatie, klestėjimą mums vėl sugrąžinki, *
kaip vandenis į išdžiūvusias upes Negebo.

⁵ Kas ašarodamas sėja, *
džiūgaudamas nusiima derlių. —

⁶ Eina žmogus ir verkia, *
sėklą nešdamas sėjai,

o sugrįš su džiaugsmu namolei, *
derlingu nešinas pėdu.

120 (121) psalmė
Išrinktosios tautos Sargas

Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra (Apr 7, 16).

¹ Keliu žvilgsnį į kalnus – *
iš kur ateis man pagalba?

² Viešpats atsiųs man pagalbą, *
jis dangų ir žemę sukūrė. —

³ Neleis jis tavo kojai suklupti, – *
tave globojantis budi.

⁴ Nesnaudžia ir nemiega *

Izraelio globėjas!

⁵ Tave Viešpats globoja; *
iš dešinės Viešpats – užuovėja tavo.

⁶ Dieną nepakenks tau saulė *
nei naktį mėnulis.

⁷ Viešpats sergės tave nuo viso, kas pikta, – *
jis tavo gyvastį saugos.

⁸ Viešpats sergės išeinant ir grįžtant, *
dabar ir per amžius.

123 (124) psalmė
Viešpats – mūsų pagalba

Viešpats regėjime prabilo Pauliui: „Nebijok!.. Aš esu su tavimi“ (Apd 18, 9–10).

¹ Jeigu Viešpats nebūtų buvęs mūsų pusėj, –*
tegul pripažįsta Izraelis, –

² jeigu Viešpats nebūtų buvęs mūsų pusėj, †
kai priešai užpuolė, *
³ jie būtų mus gyvus prariję.

Kai pykčiu jie suliepsnojo ant mūsų, *
⁴ potvynis būtų mus nusinešęs,

vandenys būtų užlieję, *
⁵ šėlstantys srautai būtų paskandinę.

⁶ Tebūna pašlovintas Viešpats, *
grobiu jų dantims mūsų nepalikęs.

⁷ Ištrūkome lyg paukštis iš medžiotojo spąstų, –*
spąstai sulaužyti, mes išsivadavom.

⁸ Viešpats – varguose mūsų pagalba, *
jis sukūrė dangų ir žemę. —

126 (127) psalmė
Tuščia darbuotis, jei Viešpats nepadeda

Jūs esate Dievo statyba (plg. 1 Kor 3, 9).

¹ Jei Viešpats namų nestato, *
statytojai veltui triūsia.

Jei Viešpats nesaugo miesto, *
veltui budi sargyba.

² Tuščia jums keltis prieš aušrą †
ir ligi išnaktų triūsti, – *
jums, valgantiems sunkiai užpelnytą duoną, –

ką Viešpats pamilo, *
tuo pasirūpina jam tebemiegant.

³ Vaikai iš tikrųjų – Viešpaties dovis, *
palaiminimas – įsčių vaisius.

⁴ Kaip strėlės galiūno rankoj – *
sūnūs jaunystėje žmogui užgimę.

⁵ Laimingas, kuriam pilna jų strėlinė. †
Jis niekada nebus nugalėtas, *
kai susikirs su priešu vartuos.

121 (122) psalmė
Šventasis Jeruzalės miestas

Jūs esate prisiartinę prie Ziono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės (Žyd 12, 22).

¹ Džiaugiausi, kai buvo man pasakyta: *
„Į Viešpaties Namus keliaukim!"

² Štai jau įkėlėme koją – *
tavo vartuose, Jeruzale, stovim!

³ Jeruzalė – pastatyta lyg miestas, *
tvirtai sujungtas į viena.

⁴ Kopia į ją gentys – Viešpaties gentys, †
kaip įsakyta Izraeliui, *
kad padėkotų Viešpaties vardui.

⁵ Ten pastatyti teismo sostai, *
Dovydo namų sostai.

⁶ Melskitės už Jeruzalės gerovę: *
„Tave pamilę saugus tebūna!

⁷ Tebūna palaima tarp tavo sienų, *
o tavo tvirtovėse ramybė."

⁸ Savo giminių ir bičiulių labui *
sakysiu: „Tebūna tavyje ramybė!"

⁹ Dėl Viešpaties, mūsų Dievo, buveinės *
ieškosiu to, kas tau gera.

124 (125) psalmė
Viešpats saugo savo tautą

Ramybė Dievo Izraeliui! (plg. Gal 6, 16).

¹ Kas Viešpačiu pasikliauja, tas lyg Ziono kalnas, – *
niekada nesvyruoja, tveria per amžius.

² Kaip kalnai, Jeruzalę apsupę, †
taip Viešpats saugo savąją tautą *
dabar ir per amžius.

³ Nedorėlių skeptras neslėgs teisiųjų krašto, *
kad teisieji į piktadarystes rankų netiestų.

⁴ Parodyk, Viešpatie, savo gerumą *
geriesiems ir tyraširdžiams.

⁵ O tuos, kurie kreivais keliais kreivoja, †
Viešpats kartu su piktadariais pašalins. *
Ramybė tebūna Izraeliui!

127 (128) psalmė
Šeimos laimė Viešpatyje

„Telaimina tave Viešpats iš Ziono“, tai yra iš savo Bažnyčios (Arnobijus).

¹ Laimingas, kuris pagarbiai Viešpaties bijo *
ir laikosi jo kelio!

² Savo triūso vaisiais maitinsies, *
laimę ir sėkmę patirsi.

³ Tavo žmona bus kaip vynmedis vaisingas, *
namų židinyje sulapojęs,

o vaikai – lyg vynmedžio atžalos *
aplink tavo stalą.

⁴ Taip bus palaimintas vyras, *
kuris pagarbiai Viešpaties bijo.

⁵ Telaimina Viešpats tave iš Ziono! †
Jeruzalės klestėjimą patirki *
kiekvieną savo gyvenimo dieną;

⁶ savo vaikų vaikais pasidžiauki. *
Tebūna ramybė Izraeliui!

HimnasSveika, Jūrų žvaigždeiš Bendrųjų tekstų Švč. Mergelei Marijai (p. 1687).

109 (110) psalmė (1–5. 7)
Mesijas – Karalius ir Kunigas

Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus (1 Kor 15, 25).

¹ Viešpaties žodis mano viešpačiui: †
„Sėskis mano dešinėje, *
kol tavo priešus patiesiu tau po kojom.“

² Viešpats duos tau galybės skeptrą iš Ziono: *
„Valdyk tave apsupusius priešus!“

³ Buvai karališkai orus nuo pat gimimo, †
šventoji garbė lydėjo tave nuo įsčių, *
nuo aušros tavo jaunystės.

⁴ Viešpats prisiekė ir nesigaili: *
„Tu kunigas amžiams, kaip Melchizedekas.“

⁵ Tavo dešinėj budi Viešpats, – *
sutriuškins jis karalius savo įniršio dieną.

⁷ Savo žygyje jisai gers iš upelio *
ir stiprybės įgis, kad nugalėtų.

129 (130) psalmė
Iš nevilties gilumų šaukiuosi

Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių (Mt 1, 21).

¹ Iš nevilties gilumų tavęs šaukiuosi, Viešpatie! *
Viešpatie, išgirsk mano balsą!

² Tegul tavo ausys atsiveria maldavimui mano; *
išgirsk ir būk gailestingas.

³ Jei tu, Viešpatie, paisytum kaltybių, – *
Viešpatie, kas išliktų gyvas?

⁴ Betgi turi tu galią atleisti, *
kad garbintume tave su baime.

⁵ Nekantriai laukiu Viešpaties pagalbos *
ir jo žodžiu pasikliauju.

⁶ Labiau Viešpaties laukiu, *
negu aušros – panaktiniai.

Labiau, negu aušros – panaktiniai, *
⁷ Izraelis Viešpaties telaukia,

nes Viešpats yra maloningas, *
didi jo atpirkimo galybė.

⁸ Tikrai jis atpirks Izraelį *
iš visų jo kaltybių.

Giesmė Plg. Kol 1, 12–20
Kristus – visos kūrinijos pirmgimis, mirusiųjų pirmgimis

¹² Dėkokime Dievui Tėvui, *
kuris padarė mus tinkamus paveldėti šviesoje šventųjų dalį,

¹³ kuris iš tamsybių valdžios mus išgelbėjo *
ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.

¹⁴ O jame mes turime atpirkimą, *
nuodėmių atleidimą.

¹⁵ Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, *
visos kūrinijos pirmgimis,

¹⁶ nes jame visa sukurta, *
kas tik yra danguj ir žemėj,

kas regima ir neregima, *
ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios.

Visa sukurta per jį ir jam. †
¹⁷ Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. *
¹⁸ Ir jis yra Galva Kūno – Bažnyčios.

Jis – pradžia, mirusiųjų pirmgimis, *
kad visame kame turėtų pirmenybę.

¹⁹ Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę *
²⁰ ir per jį visa su savimi sutaikinti,

jo kryžiaus krauju darydamas taiką, – *
per jį sutaikinti visa, kas yra danguj ir žemėj.

Maldavimai

Amžinasis Tėvas šiandien per angelą apreiškė Marijai mūsų išganymą. Kupini pasitikėjimo maldaukime:
Viešpatie, užliek mus savo malonės gausa!

Tu išrinkai Mergelę Mariją tavo Sūnaus Motina,
— būk gailestingas visiems, laukiantiems atpirkimo.
Tu Gabrieliaus lūpomis paskelbei Marijai ramybės ir džiaugsmo žinią,
— teik visam pasauliui išganymo džiaugsmą ir tikrą ramybę.
Tavo tarnaitei sutinkant ir veikiant Šventajai Dvasiai, tu atsiuntei savo amžinąjį Žodį gyventi tarp mūsų,
— nuteik mūsų širdis taip priimti Kristų, kaip jį priėmė Marija.
Tu į mažuosius žvelgi su meile, alkstančiuosius gėrybėmis apdovanoji,
— pakelk prispaustuosius, padėk vargdieniams, stiprink mirštančiuosius.
Tau nieko nėra neįmanoma, tu vienas darai nuostabiai didingus darbus,
— išgelbėk mus, kai prikelsi mirusiuosius paskutiniąją dieną.