Teisingai ir maldingai gyvenkime,
laukdami palaimintosios vilties
ir Viešpaties apsireiškimo.

Dėkoju tau, Kristau, Gerasis Ganytojau,
kad panorėjai suteikti man šią garbę.
Meldžiu, kad avys, kurias man pavedei,
amžinai dalytųsi su manimi tavo garbe.

Dievas tau suteikė didžią išmintį;
stropiai jos mokeisi,
dosniai ja dalijaisi.

Viešpatie Jėzau Kristau, gerasis Mokytojau,
dėkoju tau, kad padėjai ištverti budelių kankynes;
leisk man laimingai gauti iš tavo rankų
nevystantį garbės vainiką.

Sveika, Marija, malonėmis apdovanotoji,
Viešpats su tavimi!
Tu palaiminta tarp moterų,
ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

Šlovinu tave, visagali Viešpatie Dieve,
kad teikeisi mane
priimti į kankinių gretas
ir leidai gerti iš tavo Kristaus taurės.

Kas pražudys savo gyvybę
dėl manęs ir dėl Evangelijos,
tas ją išgelbės

Ne jūs mane išsirinkote,
bet aš jus išsirinkau ir paskyriau,
kad eitumėte, duotumėte vaisių,
ir jūsų vaisiai išliktų.

Ugnimi užsiliepsnojo mano siela,
užsidegiau meile pranašams ir žmonėms,
kurie yra Kristaus draugai.

Gyvendami mylėjo Kristų,
mirdami sekė jo pavyzdžiu,
dabar su juo karaliauja per amžius.

Marija klausėsi Dievo žodžio,
saugojo ir laikė jį savo širdyje.

Marija nuėjo ir pranešė mokiniams,
kad mačiusi Viešpatį, aleliuja.

Jūs, kurie viską palikote ir sekėte manimi,
gausite šimteriopai daugiau
ir paveldėsite amžinąjį gyvenimą.

Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų,
tebus jūsų tarnas,
ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų,
tebus visų vergas.

Iš garbingos Jesės giminės išaugo atžala,
spindintis ir kvepiantis yra jos žiedas.

Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį Mariją
ir brolį Lozorių.

Kokia gi žmogui nauda,
jeigu jis laimėtų visą pasaulį,
o pakenktų savo gyvybei?!

Šventoji Marija, Dievo Motina,
melsk už mus, nusidėjėlius,
dabar ir mūsų mirties valandą.

Štai Dievo Avinėlis,
kuris naikina pasaulio nuodėmę, aleliuja.

Išgirdę Jono žodžius,
du mokiniai nuėjo paskui Jėzų ir sakė:
„Rabi, kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“

Galilėjos Kanoje buvo vestuvės.
Jose dalyvavo Jėzus
su savo motina Marija.

Dvasia lyg balandis
nusileido iš dangaus ir pasiliko virš Jėzaus.
Jis yra tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia.

Andriejus pranešė savo broliui Simonui:
„Radome Mesiją!“
Ir nusivedė jį pas Jėzų.

Tokią stebuklų pradžią
Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.
Taip jis parodė savo šlovę,
ir mokiniai įtikėjo jį.

Viešpats sako: „Atsiverskite,
nes prisiartino Dangaus karalystė!“

Jėzus sugrįžo į Galilėją
ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną:
„Atėjo įvykdymo metas,
Dievo karalystė čia pat!
Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją.
Jis pradėjo mokyti jų sinagogose,
visų gerbiamas.

Jėzus skelbė Karalystės Evangeliją
ir gydė žmonėse visokias negalias.

Palikę tinklus, juodu nuėjo
su Viešpačiu ir Atpirkėju, aleliuja.

Užvėręs knygą Jėzus pradėjo jiems kalbėti:
„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“

Matydamas minias,
Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo.
Prie jo prisiartino mokiniai.
Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti beturčiai dvasia,
nes jų yra Dangaus karalystė.“

Žmonės stebėjosi Jėzaus mokslu,
nes jis mokė kaip turintis galią.

Visi stebėjosi maloningais žodžiais,
sklindančiais iš Jėzaus lūpų.

Palaiminti taikdariai,
nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

Visi didžiai nustebo
ir gandas apie jį greitai pasklido
po visą Galilėjos šalį.

Jie išsivarė Jėzų iš miesto
ir norėjo nustumti jį žemyn.
Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino

„Jūs žemės druska.
Jei druska išsidvoktų,
kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“ –
savo mokiniams sako Viešpats.

Atėjus vakarui
pas Jėzų sugabeno visus ligonius.
Jis pagydė
daugelį sergančių įvairiomis ligomis.

Įlipęs į valtį
Jėzus atsisėdęs mokė minias.

Jūsų šviesa tešviečia
kaip žiburys, įstatytas į žibintuvą,
kad šviestų visiems, kas yra namuose.

Simonas ir jo draugai pasakė:
„Visi tavęs ieško.“
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius,
kad ir ten skelbčiau žodį,
nes tam esu atėjęs.“

„Pasitrauk nuo manęs, nes aš – nusidėjėlis!“ –
tarė Petras Jėzui.
„Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“

„Kas vykdys ir mokys,
bus vadinamas didžiu Dangaus karalystėje“, –
sako Viešpats.

„Viešpatie, jei panorėsi,
gali mane padaryti švarų.“
Jėzus tarė: „Noriu, būk švarus!“

Palaiminti jūs, beturčiai,
nes jūsų yra Dievo karalystė.
Palaiminti, kurie dabar alkstate,
nes būsite pasotinti.

Jei neši dovaną prie aukuro
ir ten prisimeni,
jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,
palik savo atnašą tenai prie aukuro,
eik pirmiau susitaikyti su broliu,
ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną, aleliuja.

„Žiūrėk, niekam nieko nepasakok!
Eik, pasirodyk kunigui šitai paliudyti.“
O šis bekeliaudamas
pradėjo plačiai skelbti ir skleisti įvykį.

Palaiminti esate,
kai žmonės jūsų nekenčia dėl Žmogaus Sūnaus.
Džiaukitės ir linksminkitės,
nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Mylėkite savo priešus
ir melskitės už savo persekiotojus,
kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.

Pas Jėzų atnešė paralyžiuotą žmogų.
Išvydęs jų tikėjimą,
Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį:
„Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“

„Kaip norite, kad jums darytų žmonės,
taip ir jūs darykite jiems“, –
sako Viešpats.

„Būkite tokie tobuli,
kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas,“ –
sako Viešpats.

Paralyžiuotasis dėkodamas Dievui
pasiėmė neštuvus, ant kurių gulėjo.
Visi tai matydami šlovino Dievą.

Atleiskite, ir jums bus atleista;
duokite, ir jums bus duota.
Kokiu saiku seikite,
tokiu jums bus atseikėta.

Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius:
nei jie sėja, nei pjauna,
nei į kluonus krauna,
o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.
Argi jūs ne daug vertesni už juos?

„Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti,
kol su jais yra jaunikis?“ –
sako Viešpats.

„Pirmiau išritink rąstą iš savo akies,
o tada pažiūrėsi,
kaip iš brolio akies išimti krislelį“, –
sako Viešpats.

Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės
ir jo teisumo,
o visa tai bus jums pridėta.

Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, bet jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius.

Geras žmogus
iš gero savo širdies lobyno ima gera.
Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.

Ne kiekvienas, kuris man šaukia:
„Viešpatie, Viešpatie!“,
įeis į Dangaus karalystę, bet tik tas,
kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.

„Šabas padarytas žmogui,
ne žmogus šabui“, –
sako Viešpats.

Išgirdęs apie Jėzų,
šimtininkas pasiuntė pas jį
kelis žydų kilminguosius,
prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.

Ištvino upės, pakilo vėjai
ir daužėsi į išmintingo žmogaus namą.
Tačiau jis nesugriuvo,
nes buvo pastatytas ant uolos.

Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka:
„Ištiesk ranką!“
Šis ištiesė, ir ranka atgijo

Jėzus stebėjosi šimtininku ir tarė:
„Sakau jums – nė Izraelyje neradau
tokio didelio tikėjimo.“
Sugrįžę į namus,
pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

Iškeliaudamas Jėzus pamatė
muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas,
ir tarė jam: „Sek paskui mane!“
Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.

Jei aš išveju demonus Dievo pirštu,
tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

Pamačiusiam našlę Viešpačiui pagailo jos,
ir jis tarė: „Neverk!“

Aš noriu pasigailėjimo,
o ne aukos.
Aš atėjau šaukti ne teisiųjų,
bet nusidėjėlių.

„Kas tik vykdo Dievo valią,
tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“, – sako Viešpats.

Didis pranašas atsirado tarp mūsų,
ir Dievas aplankė savo tautą.

Matydamas minias,
Jėzus gailėjosi žmonių,
nes jie buvo suvargę ir apleisti
lyg avys be piemens.

Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi,
kuris beria dirvon sėklą.
Sėkla dygsta ir auga,
jam visiškai nežinant kaip.

Moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė,
atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo
ir verkdama ėmė laistyti Jėzaus kojas ašaromis,
bučiavo ir tepė jas tepalu.

Eikite ir skelbkite Karalystės Evangeliją:
„Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Daugeliu palyginimų
Jėzus skelbė žmonėms žodį.
O savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.

Jėzus tarė moteriai:
„Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Ką jums kalbu tamsoje,
sakykite vidur dienos,
ir ką šnibždu į ausį,
garsiai skelbkite nuo stogų.

„Viešpatie, gelbėk, žūvame!“
Dieve, liepk ir padaryk, kad būtų ramu.

Jėzus paklausė mokinius:
„O jūs kuo mane laikote?“
Petras atsakė: „Dievo Mesiju“.

Kas išpažins mane
žmonių akivaizdoje,
ir aš jį išpažinsiu
savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.

Mokinius pagavo didi baimė,
ir jie kalbėjo vienas kitam:
„Kas gi jis toks?
Net vėjas ir marios jo klauso!“

„Jei kas nori eiti paskui mane,
teišsižada pats savęs,
teneša savo kryžių ir teseka manimi“, –
sako Viešpats.

„Kas neima savo kryžiaus
ir neseka paskui mane – nevertas manęs“, –
sako Viešpats.

Moteris sau kalbėjo:
„Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“

Lapės turi urvus,
padangių sparnuočiai – lizdus,
o Žmogaus Sūnus neturi
kur galvos priglausti.

Kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti
vienam iš šitų žmonelių
dėl to, kad jis yra mokinys, –
iš tiesų sakau jums, –
tasai nepraras savo užmokesčio.

„Mergaitė ne mirus, o miega.“
Jis paėmė mergaitę už rankos ir tarė:
„Mergaite, sakau tau, kelkis!“

„Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo
ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“, –
sako Viešpats.

Aš šlovinu tave, Tėve,
dangaus ir žemės Viešpatie,
kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų,
o apreiškei mažutėliams.

Daugelis girdėdami stebėjosi Jėzaus mokslu
ir sakė: „Iš kur jam tai?
Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“

Pjūtis didelė, o darbininkų maža.
Melskite pjūties šeimininką,
kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

„Mano jungas švelnus,
mano našta lengva“, –
sako Viešpats.

Išvykęs iš savo tėviškės,
Jėzus ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

„Būkite linksmi ir džiūgaukite,
nes jūsų vardai įrašyti danguje“, –
sako Viešpats.

Jėzus kalbėjo minioms palyginimais:
„Štai sėjėjas išsirengė sėti.“

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika
ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi,
o savo artimą kaip save patį.

Sėkla yra Dievo žodis, sėjėjas – tai Kristus;
kas jo klauso, gyvens per amžius.

Mokiniai išvarė daug demonų,
daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

„Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas
patekusiam į plėšikų rankas?“
Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

„Pirmiau išrinkite rauges
ir suriškite į pėdelius sudeginti,
o kviečius sukraukite į mano kluoną“, –
sako Viešpats.

Apaštalai susirinko pas Jėzų
ir apsakė jam visa,
ką buvo nuveikę ir ko mokę.

Jėzus užsuko į vieną kaimą.
Ten viena moteris, vardu Morta,
pakvietė jį paviešėti.

Pasaulio pabaigoje teisieji spindės
kaip saulė savo Tėvo karalystėje.

Jėzus pamatė didžiulę minią,
ir jam pagailo žmonių,
nes jie buvo tarsi avys be piemens.

Marija išsirinko geriausiąją dalį,
kuri nebus iš jos atimta.

Su Dangaus karalyste yra kaip su pirkliu,
ieškančiu gražių perlų.
Atradęs vieną brangų perlą,
jis eina, parduoda visa, ką turi,
ir nusiperka jį.

Pakėlęs akis ir pamatęs,
kokia daugybė pas jį atėjusi,
Jėzus paklausė Pilypą:
„Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“
Jis klausė mėgindamas jį,
nes pats žinojo, ką darysiąs.

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi.
Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė:
„Viešpatie, išmokyk mus melstis.“

Kiekvienas Rašto aiškintojas,
tapęs Dangaus karalystės mokiniu,
panašus į šeimininką,
kuris iškelia iš savo lobyno naujų
ir senų daiktų.

Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė:
„Jis tikrai yra tas pranašas,
kuris turi ateiti į pasaulį.“

Jei tad jūs, būdami nelabi,
mokate savo vaikams duoti gerų daiktų,
juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas
duos Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.

Susirinkus gausiai miniai
ir žmonėms neturint ko valgyti,
pasišaukęs mokinius, Jėzus tarė:
„Gaila man minios.“

Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,
bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui.

Saugokitės bet kokio godumo,
nes jūsų gyvybė nepriklauso nuo turto.

Visi valgė ir pasisotino.
Ir surinko nulikusius kąsnelius,
iš viso dvylika pilnų pintinių.

Aš esu gyvybės duona!
Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks,
ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

Broliai seserys, jei norite būti turtingi,
pamėkite tikruosius turtus.

Atleidęs minią,
Jėzus užkopė nuošaliai į kalną melstis.
Prisiartinus vakarui, jis buvo ten vienas.

Niekas negali ateiti pas mane,
jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia;
ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.

„Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“, –
sako Viešpats.

„Viešpatie, liepk man ateiti
pas tave vandeniu.“
Ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė Petrą ir tarė:
„Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Štai ši duona
yra nužengusi iš dangaus,
kad kas ją valgys, nemirtų.

Tebūnie jūsų strėnos sujuostos
ir žiburiai uždegti jūsų rankose.

Moteris kanaanietė šaukė:
„Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!
Mano dukterį baisiai kankina demonas!“

Aš esu gyvybės duona,
nužengusi iš dangaus.
Kas valgys šią duoną –
gyvens per amžius.

Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies
ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!

O moterie, didis tavo tikėjimas!
Tebūnie tau, kaip prašai.

Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą,
taip ir tas, kuris mane valgo,
gyvens per mane.

Gal manote, kad esu atėjęs
atnešti žemei ramybės?!
Ne, sakau jums, ne ramybės,
o nesantarvės.

„Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
„Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau.“

Dvasia teikia gyvybę,
o kūnas nieko neduoda.
Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau,
yra dvasia ir gyvenimas.

Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!
Sakau jums, daugelis bandys įeiti,
bet neįstengs.

„Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje,
ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“, –
sako Viešpats Simonui Petrui.

Viešpatie, pas ką mes eisime?!
Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
Mes įtikėjome ir pažinome,
kad tu – Dievo Sūnus.

„Štai yra paskutinių, kurie bus pirmi,
ir pirmų, kurie bus paskutiniai“, –
sako Viešpats.

Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams
turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti,
būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.

Laikykitės Viešpaties įsakymų,
nes tai parodys tautoms
jūsų išmintį ir protingumą.

Kai tave pakvies į vestuves,
sėskis paskutinėje vietoje,
tai atėjęs šeimininkas tau pasakys:
„Bičiuli, pasislink aukščiau!“
Tada tau bus garbė prieš visus svečius.

Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje
su savo angelais
ir tuomet jis atlygins kiekvienam
pagal jo darbus.

Išgirskite ir supraskite žodžius,
kuriuos Viešpats jums yra davęs.

Rengdamas vaišes,
pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,
tai būsi palaimintas,
nes jie neturi kuo atsilyginti,
ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.

Jei tavo brolis tau nusikalstų,
eik ir bark jį prie keturių akių.
Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.

Jėzui keliaujant per Dekapolio kraštą,
atvedė jam kurčią nebylį
ir prašė uždėti ant jo ranką.

Jei kas ateina pas mane
ir nelaiko neapykantoje net savo gyvybės,
negali būti mano mokinys.

„Kur du ar trys susirinkę mano vardu,
ten ir aš esu tarp jų“, – sako Viešpats.

Jis visa gerai padarė!
Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.

Kas neatsižada visos savo nuosavybės,
negali būti mano mokinys.

Jėzus atsakė Petrui:
„Aš nesakau tau atleisti iki septynių,
bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“

„O jūs kuo mane laikote?“
Petras Jėzui atsakė: „Tu esi Mesijas“. Aleliuja.

Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių
ir vienai nuklydus,
nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių
ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!

Nedorasis tarne,
visą aną skolą aš tau dovanojau,
nes mane maldavai.
Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo,
kaip aš pasigailėjau tavęs?!

„Kas pražudys savo gyvybę dėl manęs
ir dėl Evangelijos,
tas ją išgelbės“, – sako Viešpats.

Kuri moteris,
turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi,
neužsidega žiburio, nešluoja namų
ir rūpestingai neieško, kolei suranda?

Eikite ir jūs į mano vynuogyną,
ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!

Jei kas trokšta būti pirmas,
tebūnie paskutinis ir visų tarnas!

Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona,
kad, galui atėjus,
priimtų jus į amžinąsias padangtes.

„Pašauk darbininkus
ir išmokėk jiems atlyginimą“, –
sako Viešpats.

Kas dėl manęs priima tokį vaikelį,
tas priima mane.

„Joks tarnas negali tarnauti
dviem šeimininkams.
Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, –
sako Viešpats.

„Kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo,
daro, kas yra teisinga ir teisu,
tikrai jis bus gyvas – jis nemirs“, –
sako Viešpats.

Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus
ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.
Kas ne prieš mus, tas už mus!

Štai elgeta mirė
ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį.

Ne kiekvienas, kuris man šaukia:
„Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į Dangaus karalystę,
bet tik tas,
kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.

„Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą,
negu su abiem rankom patekti į pragarą“, –
sako Viešpats.

Palaiminti jūs, beturčiai,
nes jūsų yra Dievo karalystė.
Palaiminti, kurie dabar alkstate,
nes būsite pasotinti.
Palaiminti, kurie dabar verkiate,
nes juoksitės.

Atėjus vaisių metui, vynuogyno šeimininkas
siuntė tarnus pas vynininkus
atsiimti savosios vaisių dalies.

Atėjo fariziejų ir klausė Jėzų,
ar galima vyrui atleisti žmoną.
Jis atsakė:
„Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“

Apaštalai prašė Viešpatį:
„Sustiprink mūsų tikėjimą.“ Aleliuja.

Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

Iš tiesų sakau jums:
kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, –
neįeis į ją.

Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite:
„Esame nenaudingi tarnai.
Padarėme, ką turėjome padaryti.“

Su Dangaus karalyste yra panašiai
kaip su karaliumi,
kuris kėlė savo sūnui vestuves
ir išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų
į vestuvių pokylį.

Vieno dalyko tau trūksta:
eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams,
tai turėsi lobį danguje.
Tuomet ateik ir sek paskui mane.

Dešimt raupsuotų vyrų sustojo atstu
ir garsiai šaukė:
„Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“

Vestuvės, tiesa, surengtos,
bet pakviestieji nebuvo verti.
Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite,
kvieskite į vestuves.

Jūs, kurie viską palikote
ir sekėte paskui mane,
gausite šimteriopai
ir paveldėsite amžinąjį gyvenimą.

Niekas nepanorėjo sugrįžti
ir atiduoti Dievui garbę,
kaip tik šitas svetimtautis!
Ir tarė jam: „Kelkis, eik!
Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis
ir mokai tikro Dievo kelio.

„Taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite,
ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas,
jūs irgi būsite pakrikštyti“, –
sako Viešpats.

Jėzus pasakė mokiniams,
kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti.

„Mokytojau, koks įsakymas
yra didžiausias Įstatyme?“
Jėzus jam atsakė:
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi.“

Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui,
o kas Dievo – Dievui.

Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų,
bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti
kaip išpirkos už daugelį.

Ar atėjęs Žmogaus Sūnus
beras žemėje tikėjimą?

Kai Jėzus keliaudamas prisiartino prie Jericho,
neregys ėmė šaukti,
kad taptų vertas atgauti akių šviesą.

Muitininkas stovėjo atokiai
ir nedrįso nė akių pakelti į dangų,
tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas:
„Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“

Mylėk Viešpatį, savo Dievą;
mylėk savo artimą kaip save patį;
šitais dviem įsakymais
remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.

Jėzus jam tarė:
„Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Jis tuoj pat praregėjo
ir nusekė paskui Jėzų keliu.

Kiekvienas, kuris save aukština,
bus pažemintas,
o kuris save žemina,
bus išaukštintas.

Jūs visi esate broliai,
nes turite vienintelį Tėvą danguje.

Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi.
Mylėk savo artimą kaip save patį.
Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.

„Zachiejau, greit lipk žemyn!
Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“
Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį.

Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas.
Nes kas save aukština, bus pažemintas,
o kas save žemina, bus išaukštintas.

Matydamas, kaip išmintingai
Rašto aiškintojas atsakė,
Jėzus jam tarė:
„Tu netoli nuo Dievo karalystės!“

Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti,
kas buvo pražuvę.

Protingosios mergaitės, taisykite žibintus:
Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!

Atsisėdęs ties aukų skrynia,
Jėzus stebėjo suvargusią našlę,
kuri įmetė du pinigėlius –
visa, ką turėjo, atidavė Viešpačiui.

Tie, kurie pasirodys verti
dalyvauti mirusiųjų prisikėlime,
bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai.

Iš tiesų sakau jums: budėkite,
nes nežinote nei dienos, nei valandos.

Ta vargšė našlė iš savo neturto
įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.

Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų,
nes visi jam gyvena.

Šeimininke, davei man penkis talentus,
štai aš pelniau kitus penkis.

Pamatys Žmogaus Sūnų,
ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove,
aleliuja.

„Kai išgirsite apie karus ir maištus,
nenusigąskite.
Visa tai turi pirmiau įvykti,
bet dar negreit galas“, – sako Viešpats.

Gerai, šaunusis tarne,
ištikimas mažuose dalykuose,
eikš į savo šeimininko džiaugsmą!

Iš tiesų sakau jums:
dangus ir žemė praeis,
o mano žodžiai nepraeis

Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę.

Štai pasirodo Juozapui sapne
Viešpaties angelas ir sako:
„Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą.
Pasilik ten, kol tau pasakysiu.“

Pasibaigus Mozės Įstatymo
nustatytoms apsivalymo dienoms,
jie nunešė kūdikį į Jeruzalę
paaukoti Viešpačiui.

Vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje,
bet gimdytojai to nepastebėjo.
Manydami jį esant keleivių būryje,
ieškojo tarp giminių ir pažįstamų.

Parašyta: „Ištiksiu piemenį,
ir avių kaimenė išsisklaidys.
O kai prisikelsiu,
aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją.“

Sveikas, mūsų Karaliau,
Dovydo Sūnau, pasaulio Atpirkėjau,
kurį pranašai skelbė ateisiant.

Sakau jums,
manyje turi išsipildyti, kas parašyta:
„Jis bus priskaitytas prie piktadarių.“
Tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą.

Budėkite, – sako Jėzus, –
nes nežinote, kada ateis jūsų Viešpats.

Štai Viešpaties vardas ateina iš tolo,
jo spindesys užlies visą žemę.

Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse,
o žemėje – tautų suspaudimas.
Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų,
ateinantį debesyje su didžia garbe ir galybe.

Nebijok, Marija!
Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs,
tu nešiosi įsčiose Dievo Sūnų, aleliuja.

Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!
Štai tu pradėsi ir pagimdysi Sūnų, aleliuja.

Palaiminta esi, Marija, nes patikėjai Viešpačiu,
tavyje išsipildys, kas Viešpaties tau pasakyta, aleliuja.

Nukeliavęs Juozapas
apsigyveno Nazareto mieste,
kad išsipildytų pranašų žodžiai:
„Jį vadins Nazarėnu.“

Kupinas išminties kūdikis Jėzus
augo ir jo dvasia tvirtėjo,
ir Dievo malonė buvo su juo.

Jėzus iškeliavo su jais,
grįžo į Nazaretą
ir buvo jiems klusnus.
Jo motina laikė visus šiuos įvykius
savo širdyje.

Pasakykite Ziono dukrai:
„Štai atkeliauja tavo karalius.
Jis romus, jis joja ant asilės,
lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“

Daugybė žmonių
tiesė ant kelio savo drabužius,
kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose,
ir šaukė: „Osana aukštybėse!“

Mokiniai apdengė asilaitį
savo apsiaustais ir užsodino Jėzų.
Jam jojant,
žmonės tiesė ant kelio savo drabužius.

Jonas liudijo: „Po manęs ateis vyras,
pirmiau už mane buvęs,
nes jis pirmesnis už mane.“

Mokiniai nuėjo,
pamatė, kur Jėzus gyvena,
ir tą dieną praleido pas jį.

Jėzaus motina tarė tarnams:
„Darykite, ką tik jis jums lieps.“
Jėzus jiems liepė pripilti indus vandens,
kuris pavirto vynu.

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą,
Jėzus pamatė du brolius,
metančius tinklą į ežerą, ir pašaukė juos.
Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.

Eikite paskui mane! – sako Viešpats, –
aš padarysiu jus žmonių žvejais.

Viešpaties Dvasia ant manęs,
kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams.

Palaiminti tyraširdžiai,
nes jie regės Dievą.

Visi klausinėjo vienas kitą:
„Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!
Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja,
ir tos jo klauso!“

Iš tiesų sakau jums:
joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.

Jūs pasaulio šviesa.
Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje,
kad jie matytų gerus jūsų darbus
ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.

Labai anksti Jėzus atsikėlęs
nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.

Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę,
nieko nesugavome,
bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.

Jeigu teisumu neviršysite
Rašto aiškintojų ir fariziejų –
neįeisite į Dangaus karalystę.

Jėzus pasigailėjęs ištiesė ranką,
palietė raupsuotąjį,
ir tuojau raupsai pranyko,
ir jis tapo švarus.

Palaiminti, kurie dabar verkiate,
nes juoksitės“, – sako Viešpats.

Jūsų Tėvas leidžia savo saulei tekėti
blogiesiems ir geriesiems,
siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Jėzus tarė:
„Kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią
atleisti žemėje nuodėmes, –
čia jis tarė paralyžiuotajam, –
sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus
ir eik namo!“

„Neteiskite ir nebūsite teisiami:
kokiu teismu teisiate,
tokiu ir patys būsite teisiami“, –
sako Viešpats.

Nesisielokite ir neklausinėkite:
„Ką valgysime?“ arba „Ką gersime?“
Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino,
kad viso to jums reikia.

Prašnekinsiu tavo širdį:
susižadėsiu su tavimi ištikimybe,
tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats.

Geras medis negali megzti blogų vaisių,
nei netikęs medis gerų vaisių.

Ne kiekvienas, kuris man šaukia:
„Viešpatie, Viešpatie!“,
įeis į Dangaus karalystę, bet tik tas,
kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.

„Šabas padarytas žmogui,
ne žmogus šabui“, –
sako Viešpats.

Išgirdęs apie Jėzų,
šimtininkas pasiuntė pas jį
kelis žydų kilminguosius,
prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.

Daug muitininkų bei nusidėjėlių
sėdosi su Jėzumi ir jo mokiniais.

Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą,
tada ir jo turtas apsaugotas.

„Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“
Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti.
Jėzus atidavė jį motinai.

Jėzus išsiuntė dvylika apaštalų,
duodamas jiems nurodymų:
„Lankykite pražuvusias Izraelio namų avis.“

Dievo karalystė tarytum garstyčios grūdelis,
kuris esti mažiausias iš visų sėklų žemėje,
bet pasėtas užauga,
tampa didesnis už visas daržoves.

Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių,
nes ji labai pamilo.
Kam mažai atleista, tas menkai myli.

„Net visi jūsų galvos plaukai yra suskaityti.
Tad nebijokite!“ – sako Viešpats.

Atbudęs jis sudraudė vėtrą
ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“
Tuoj pat vėjas nutilo,
ir pasidarė visiškai ramu.

Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų,
būtų atmestas, nužudytas
ir trečią dieną prisikeltų.

Kas jus priima, tas mane priima.
O kas priima mane, priima tą,
kuris yra mane siuntęs.

Jėzus, atsisukęs į moterį, jai tarė:
„Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami.“

Palik mirusiems laidoti savo numirėlius,
o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!

Imkite ant savo pečių mano jungą
ir mokykitės iš manęs,
nes aš romus ir nuolankios širdies,
ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Iš tiesų sakau jums:
joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.

Į kuriuos tik namus užeisite,
pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“
Ir jūsų ramybė nužengs ant jų.

„Jums duota pažinti
Dangaus karalystės paslaptis,
o kitiems jos skelbiamos palyginimais“, –
sakė Viešpats savo mokiniams.

Vienas pakeleivis samarietis,
užtikęs pakliuvusį į plėšikų rankas,
jo pasigailėjo ir aptvarstė žaizdas.

Su Dangaus karalyste yra kaip su raugu,
kurį moteris ėmė ir įmaišė
trijuose saikuose miltų,
ir nuo jo viskas įrūgo.

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą
ir truputį pailsėkite“, –
sako Viešpats.

Marija, atsisėdusi prie Viešpaties kojų,
klausėsi jo žodžių.

Su Dangaus karalyste yra
kaip su ežeran metamu tinklu.
Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą,
susėda ir surenka gerąsias į indus,
o netikusias išmeta.

Viešpats pasotino penkis tūkstančius vyrų
penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvimis.

Prašykite, ir jums bus duota;
ieškokite, ir rasite;
belskite, ir bus jums atidaryta.

Penkiais kepaliukais ir dviem žuvimis
Jėzus pasotino penkis tūkstančius vyrų.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus,
bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos.

Kraukitės lobį danguje,
kur nei kandys, nei rūdys neėda.

Jėzus užkalbino išsigandusius mokinius:
„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą,
aleliuja.

Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs
ir pasibeldęs Viešpats ras budinčius.

Viena moteris kanaanietė
pribėgusi puolė ant žemės prieš Jėzų,
maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“

Mano kūnas tikrai yra valgis,
ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą.

Aš turiu būti pakrikštytas krikštu
ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!

Tu esi Petras – Uola;
ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.

„Niekas negali ateiti pas mane,
jeigu jam nėra duota Tėvo“, –
sako Viešpats.

Daugelis ateis iš rytų ir vakarų
ir susės Dangaus karalystėje prie stalo
su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

Kokia gi žmogui nauda,
jeigu jis laimėtų visą pasaulį,
o pakenktų savo gyvybei?!

Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį,
kuris gali išgelbėti jūsų sielas.

Kiekvienas, kuris save aukština,
bus pažemintas,
o kuris save žemina, bus išaukštintas.

Jeigu kas iš jūsų susitars
žemėje dviese melsti kokio dalyko,
jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.

Pažvelgęs į dangų, Jėzus atsiduso
ir tarė kurčnebyliui: „Efata!“,
tai yra „Atsiverk!“

Kas neneša savo kryžiaus
ir neseka manimi,
negali būti mano mokinys.

Pasigailėjęs ano tarno,
valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų,
būtų seniūnų atmestas, nužudytas
ir po trijų dienų prisikeltų.

Sakau jums, ir danguje bus daug džiaugsmo
dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.

„Su Dangaus karalyste yra panašiai
kaip su šeimininku, kuris anksti rytą
išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“, –
sako Viešpats.

Kas priima mane, tas ne mane priima,
bet tą, kuris yra mane siuntęs.

„Kas ištikimas mažmožiuose,
tas ištikimas ir didžiuose dalykuose“, –
sako Viešpats.

Iš tiesų sakau jums:
muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus
pateks į Dievo karalystę, nes įtikėjo.

Kas duos jums atsigerti taurę vandens
dėl to, kad priklausote Mesijui, –
iš tiesų sakau jums, –
tas nepraras savo užmokesčio.

Atsimink, sūnau,
kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes,
o Lozorius – tik nelaimes.
Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.

Vynuogyno šeimininkas
žiauriai nužudys piktadarius
ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams,
kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.

Leiskite mažutėliams ateiti pas mane
ir netrukdykite,
nes tokių yra Dievo karalystė.

„Jei turėtumėte tikėjimą
kaip garstyčios grūdelį
ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui:
‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, –
tai jis paklausytų jūsų“, – sako Viešpats.

Sakykite pakviestiesiems:
„Štai aš surengiau pokylį. Ateikite į vestuves!“

Jėzus prabilo į mokinius:
„Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“

Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo,
sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą, aleliuja.

Nuo saulės tekėjimo iki jos laidos
tebūna žinoma, jog kito, be manęs, nėra.
Aš esu Viešpats, ir nėra kito!

Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų,
tebus jūsų tarnas,
ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų,
tebus visų vergas.

Dievas apgins teises savo išrinktųjų,
kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis,
ir nedels jiems padėti.

„Mylėk savo artimą kaip save patį“, –
sakė Viešpats savo mokiniams.

„Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
„Ko nori, kad tau padaryčiau?“
„Viešpatie, kad praregėčiau!“

Muitininkas nuėjo į namus nuteisintas
to, kuris juo pasitikėjo.

Vienintelis jūsų Mokytojas danguje
yra Kristus Viešpats.

Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo;
tad mylėk Viešpatį visa siela.

Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas,
nes ir jis yra Abraomo palikuonis.

Vidurnaktį pasigirdo balsai:
„Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Iš tiesų sakau jums:
„Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų,
kurie dėjo į aukų skrynią.“

O kad mirusieji prisikels,
mini Mozė pasakojime apie krūmą,
kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu,
Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu.
Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų.

Šaunusis ir ištikimasis tarne,
kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose,
aš tau pavesiu didelius.

Viešpats pasiųs angelus,
ir tie surinks jo išrinktuosius
iš visų keturių šalių,
nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

Aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties,
kad negalės nei atsispirti,
nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas.

Jau regiu tą, kurio troškau,
esu su tuo, kurio vyliausi;
danguje susijungiau su tuo,
kurį žemėje visa širdimi mylėjau

Švęskime apaštalo Pauliaus atsivertimą –
buvęs persekiotojas tapo rinktiniu įrankiu.

Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku,
bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu
ir kaip išmanydamas.

Jau nebe jūs kalbėsite,
o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.

Šlovė Viešpačiui,
kurį mylėdamas šventasis Tomas
studijavo, meldėsi ir rašė.

Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų,
Simeonas jį paėmė į rankas ir šlovino Dievą.

Agota džiugiai ir didžiuodamasi ėjo į kalėjimą,
tarsi pakviesta į vestuvių pokylį,
ir malda pavedė Viešpačiui
savo būsimą kančią ir mirtį.

Štai protingoji mergelė nukeliavo pas Viešpatį
ir spindi tarp draugių
kaip saulė dangaus skliaute.

Mergele Marija, šviesioji mūsų išganymo Aušra,
iš tavęs užtekėjo mus aplankiusi
teisingumo saulė, gyvenanti aukštybėse.

Šventumu ir teisumu
tarnavo Dievui per visą gyvenimą.

Štai kaip malonu ir gera,
kur broliai gyvena vienybėje!

Viešpats tarė Simonui Petrui:
„Meldžiausi už tave,
kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų.
O tu sugrįžęs stiprink brolius.“

Tiesos mokslas buvo šventojo Kazimiero burnoje,
jo lūpose nerasta melo:
tiesus ir romus vaikščiojo jis su Dievu
ir daugelį atitraukė nuo nedoro kelio.

Bonifacas iškeliavo
pas tamsybėse gyvenančias tautas,
kad parodytų išganymo kelią.

Reikia vienam iš vyrų,
kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką,
kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų,
kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju.

Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą,
balsiai sušuko: „Iš kur man ta garbė,
kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“

Kiekvienu aukojimu šloviname visų dalykų Kūrėją
per jo Sūnų Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią.

Barnabas nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus;
radęs atsivedė jį Antiochijon.
Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje
ir išmokė gausų būrį.

Zacharijas ėmė pranašauti:
„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui.“

Ireniejus, ramybės vyras,
kaip dera jo vardui,
savo gyvenimu ir darbais kūrė taiką
ir drąsiai kovojo už Bažnyčios vienybę.

Simonas Petras pasakė:
„Viešpatie, pas ką mes eisime?!
Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
Mes įtikėjome ir pažinome,
kad tu – Dievo Šventasis.“ Aleliuja.

Įkvėpk mus, Viešpatie, Šventosios šeimos pavyzdžiu
ir mūsų žingsnius pakreipk į ramybės kelią.

Tu įtikėjai, Tomai, nes pamatei mane.
Palaiminti, kurie tiki nematę! Aleliuja.

Garbingo gyvenimo vyras,
vardu ir malone Benediktas.

Maldoje atvirai prašiau išminties,
ji atėjo pas mane savo grožiu.

Kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje,
išsaugos ją amžinajam gyvenimui

Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną,
Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei,
iš kurios buvo išvaręs septynis demonus.

„Kiekvienas, kas tik vykdo
mano dangiškojo Tėvo valią,
yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“, –
sako Viešpats.

Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną
ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno.
Ten jis atsimainė jų akivaizdoje.

Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui!
Jis pažadino gelbėtoją mums galingą
savo tarno Dovydo namuose.

Morta tarė Jėzui:
„Tu esi Mesijas, Dievo Sūnus,
kuris turi ateiti į šį pasaulį.“

O kad pažinčiau Kristų,
jo prisikėlimo galybę
ir bendravimą jo kentėjimuose.

Šventoji Dievo Gimdytoja Marija,
tu labiausiai palaiminta iš visų moterų
ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

Mano širdis ir kūnas gieda
iš džiaugsmo gyvajam Dievui.

Tegul visi bus viena, Tėve,
kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

Žinokite, kad Dievo karalystė jau arti,
iš tiesų sakau jums, ji neužtruks ateiti.

Nebijokite,
penktą dieną pas jus ateis mūsų Viešpats.

Štai išsipildo vísa,
ką angelas apreiškė Mergelei Marijai.

Jei šeimininkas žinotų,
kurią valandą ateis vagis,
jis budėtų ir neleistų jam
į savo namus įsilaužti.

Budėkite, nes nežinote,
kada grįš namų šeimininkas:
ar vakare, ar vidurnaktyje,
ar gaidgystėje, ar rytmety.

Pažvelkite ir pakelkite galvas,
nes jūsų atpirkimas artėja.

Tyruose šaukiančiojo balsas:
„Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus!“

Pasirodė dykumoje Jonas.
Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą
nuodėmėms atleisti.

Dykumoje pasigirdo Viešpaties žodis
Zacharijo sūnui Jonui.
Jis ėjo skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti.

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus,
nusiuntė savo mokinius jo paklausti:
„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti,
ar mums laukti kito?“

Aš – tyruose šaukiančiojo balsas:
„Taisykite Viešpačiui kelią!“

Jonas visiems kalbėjo:
„Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu,
bet ateina už mane galingesnis.
Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“

Juozapai, Dovydo sūnau,
nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos,
nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios, aleliuja.

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas
į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas,
pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas,
iš Dovydo namų, aleliuja.

Marija susiruošusi
skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.
Ji nuėjo į Zacharijo namus
ir pasveikino Elzbietą.

Štai Viešpaties angelas
pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako:
„Kelkis, imk kūdikį su motina
ir keliauk į Izraelio kraštą,
nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės.“

Jėzaus tėvas ir motina stebėjosi tuo,
kas buvo apie jį kalbama.

„Vaikeli, kam mums taip padarei?!
Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“
„Kam gi manęs ieškojote?
Argi nežinojote, kad man reikia būti
savo Tėvo reikaluose?“

Su palmių šakelėmis rankose
pulkime po kojų ateinančiam Viešpačiui;
pasitikime jį himnais ir giesmėmis,
šlovinkime ir sakykime:
„Šlovė tau, Viešpatie.“

Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Šlovė besiartinančiai
mūsų tėvo Dovydo Karalystei!“

Žmonės ėmė džiugiai šlovinti Dievą,
skardžiai šaukdami:
„Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!
Ramybė ir šlovė dangaus aukštybėse!“

Jei šeimininkas žinotų,
kurią valandą ateis vagis,
jis budėtų ir neleistų jam
į savo namus įsilaužti.

Budėkite, nes nežinote,
kada grįš namų šeimininkas:
ar vakare, ar vidurnaktyje,
ar gaidgystėje, ar rytmety.

Pažvelkite ir pakelkite galvas,
nes jūsų atpirkimas artėja.