Pirmasis skaitinys

Iš Pakartoto Įstatymo knygos 31, 1–15. 23

Paskutiniai Mozės žodžiai

Anomis dienomis ¹ Mozė nuėjo ir kalbėjo visus šiuos žodžius visam Izraeliui. ² Jis tarė jiems: „Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų. Nebegaliu be vargo kilnotis iš vietos į vietą. Be to, Viešpats yra man pasakęs: ‘Per šį Jordaną tu nepereisi. ³ Pats Viešpats, tavo Dievas, pereis pirma tavęs’. Jis pats nušluos visas anas tautas tau iš kelio, kad galėtumei užimti jų vietą. Pirma tavęs pereis ir Jozuė, kaip Viešpats pažadėjo. ⁴ Viešpats pasielgs su jomis, kaip jis pasielgė su Sihonu ir Ogu, amoriečių karaliais, bei su jų kraštu, kai juos sunaikino. ⁵ Viešpats jas atiduos jums, o jūs pasielgsite su jomis taip, kaip esu jums įsakęs. ⁶ Būkite stiprūs ir ryžtingi! Jų nebijokite ir jų neišsigąskite, nes pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi: jis tavęs vieno nepaliks ir nuo tavęs nepasitrauks.“

⁷ Tada Mozė pasišaukė Jozuę ir viso Izraelio akyse jam tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti Viešpats yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti. ⁸ Pats Viešpats eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, tavęs vieno nepaliks ir tavęs neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“

⁹ Tada Mozė parašė šį Mokymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė Viešpaties Sandoros skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams. ¹⁰ Mozė įsakė jiems, tardamas: „Kas septinti metai, paskirtu laiku atleidimo metais, Palapinių iškilmėje, ¹¹ visam Izraeliui atėjus pasirodyti Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje į tą vietą, kurią jis išsirinks, skaitysi šį Mokymą garsiai visam Izraeliui. ¹² Surink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Mokymo žodžio. ¹³ Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti Viešpaties, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną.“

¹⁴ Viešpats tarė Mozei: „Štai artinasi tavo mirties diena. Pasišauk Jozuę ir ateikite abu į Susitikimo palapinę, idant jį įpareigočiau.“ Mozė ir Jozuė nuėjo ir atsistojo Susitikimo palapinėje, ¹⁵ o Viešpats pasirodė Palapinėje debesies stulpe. Debesies stulpas stovėjo prie Palapinės angos.

²³ Tada Viešpats įpareigojo Nuno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraeliečius į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi.“

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo ir kankinio Jono Fišerio Psalmių komentarų
(Ps 101: Opera omnia, ed. 1597, pp. 1588–1589)

Dievo stebuklai

Visų pirma Dievas išlaisvino izraelitų tautą iš Egipto vergovės, parodydamas daugel ženklų ir stebuklų. Jis leido jiems pereiti Raudonąją jūrą nesušlapus kojų; dykumoje juos maitino dangišku maistu, mana ir putpelėmis; jiems alpstant iš troškulio, jis atvėrė iš kiečiausios uolos ištryškusį vandens šaltinį; leido jiems nugalėti visus priešus, kurie prieš juos buvo sukilę; trumpam laikui apsuko Jordano vagos tėkmę priešinga kryptimi; pagal giminių ir palikuonių skaičių jiems suskirstė ir išdalijo pažadėtąją žemę. Ir nors visa tai jiems taip meilingai ir dosniai suteikė, nedėkingi žmonės, tarytum būtų tai visiškai užmiršę, išsižadėjo tikrojo Dievo ir atsisakė jį garbinti, ir ne sykį susitepė bedieviškos stabmeldystės nuodėme.

Pagaliau ir mus, kai dar tebebuvome pagonys, kuriuos traukte traukė prie nebylių stabų, jis iškirto iš laukinio stabmeldybės alyvmedžio ir, nulaužęs senąsias šakas, įskiepijo tauriajame judėjų tautos alyvmedyje, padarydamas mus savo šaknies ir syvų, tai yra malonės, dalininkais. Pagaliau jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus kaip atnašą ir kvapnią auką Dievui, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir nuskaistintų sau priimtiną tautą.

Visi šie įvykiai yra ne tik akivaizdžiausi jo begalinės meilės bei gerumo mums įrodymai, bet ir ženklai; tačiau mes, perdėm nedėkingi žmonės, netgi peržengiantys visas nedėkingumo ribas, nei paisome jo meilės, nei suvokiame jo malonių didybę; šitokių didžių malonių Kūrėją ir Dalytoją mes esame linkę atmesti ir, švelniai tariant, paniekinti; jo nepaprastas gailestingumas, nuolat rodytas nusidėjėliams, mūsų nė kiek nepaskatina savo gyvenimą ir elgesį derinti prie jo šventojo įsakymo.

Iš tiesų verta, kad visi, kurie vėliau bus vadinami krikščionimis, iš darbų, užrašytų ateinančioms kartoms amžinai atminti, pažintų begalinį Dievo gailestingumą mums ir niekada nesiliautų jo šlovinti.