Pirmasis skaitinys

Iš Koheleto knygos       2, 1–3. 12–26

Malonumų tuštybė ir žmogaus išmintis

¹ Tariau širdyje: „Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ Bet, tikėk manimi, ir tai buvo trapus rūkas. ² Apie juoką sakiau: „Kvailystė!“ Apie džiaugsmą: „Kas iš to?“ ³ Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi; ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera tai mirtingiesiems daryti per jų keleto dienų gyvenimą po dangumi.

¹² Ėmiausi svarstyti vertindamas išmintį, kvailystę ir paikystę, nes ką darys žmogus, atėjęs po to karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs!
¹³ Suvokiau, kad išmintis prašoka kvailystę,
kaip šviesa kad prašoka tamsą.
¹⁴ Išmintingasis turi akis kaktoje,
bet kvailasis grabaliojasi tamsoje.

Tačiau ir žinojau, kad juodu abu ištinka toks pat likimas. ¹⁵ Tariau sau širdyje: „Jeigu kvailojo likimas ištiks ir mane, kodėl tad turėčiau būti išmintingas? Kokia man iš to nauda?“ Taigi suvokiau širdyje, kad ir tai yra tik rūkas! ¹⁶ Juk nėra nei išmintingųjų, nei kvailųjų išliekančio atminimo, nes ateities dienomis vieni ir kiti bus užmiršti. Kaip tad gali išmintingasis lygiai taip mirti, kaip miršta kvailasis! ¹⁷ Pradėjau tad bodėtis gyvenimu, nes, kas vyksta po saule, man kelia nerimą. Visa tai yra tik rūkas ir vėjų vaikymas!

¹⁸ Matydamas, kad turiu juos palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule. ¹⁹ Kas žino, koks jis bus, ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Taigi ir tai yra rūkas! ²⁰ Vėl mano širdis puolė į neviltį dėl visų triūso vaisių, kuriuos buvau sukaupęs po saule. ²¹ Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. ²² Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? ²³ Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas!

²⁴ Nieko tad nėra geresnio žmogui kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, pastebėjau, ateina iš Dievo rankos. ²⁵ Juk kas be jo turės ką valgyti ir ras pasitenkinimo? ²⁶ Iš tikrųjų žmogui, kuris Dievui patinka, jis suteikia išminties, žinojimo ir džiaugsmo. Bet nusidėjėliui jis uždeda vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris Dievui patinka. Ir tai yra rūkas ir vėjų gaudymas!“

Atliepas        Koh 2, 26; 1 Tim 6, 10

K. Žmogui, kuris Dievui patinka, jis suteikia išminties, žinojimo ir džiaugsmo. Bet nusidėjėliui jis uždeda vargą rinkti ir kaupti nuosavybę.
A. Ir tai yra rūkas ir vėjų gaudymas.
K. Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.
A. Ir tai yra rūkas ir vėjų gaudymas.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Grigaliaus Nysiečio Koheleto knygos homilijų
(Hom. 5: PG 44, 683–686)

Išmintingasis turi akis kaktoje

Jei siela pakelia akis į savo Galvą, kuri, kaip aiškina Paulius, yra Kristus, ji bus laikoma palaiminta, nes galės aiškiai regėti; mat ji akis nukreipia ten, kur nebeviešpatauja blogio tamsybės. Didysis Paulius ir tie, kurie prilygsta jo didybei, „akis turėjo kaktoje“, beje, kaip ir visi žmonės, kurie gyvena, juda ir esti Kristuje.

Kaip neįmanoma, kad šviesoje esantis žmogus matytų tamsą, taip neįmanoma, kad žmogus, atgręžęs akis į Kristų, jas nusuktų į kažin kokias tuštybes. Jei kas „turi akis kaktoje“, o galvą aš suprantu kaip visatos pradmenį, tas turi akis nukreiptas į visokias dorybes (mat Kristus yra visiškai tobula dorybė): į tiesą, į teisingumą, į negendamybę, į visa, kas gera. Išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje. Kas nestato žiburio į žibintuvą, bet pakiša jį po lova, tas savo šviesą paverčia tamsybe.

Tačiau daugybė žmonių, be perstojo siekiančių aukštybių ir be perstojo mąstančių apie tai, kas tikra, yra laikomi aklais ir nenaudingais. Toks gyrėsi esąs Paulius, sakydamas, kad dėl Kristaus yra tapęs kvailiu. Jo protas ir išmintis visiškai nesirūpino tais dalykais, kurių žemėje mes uoliai siekiame. Todėl jis sako: Mes kvaili dėl Kristaus, tarytum norėtų pasakyti: „Esame akli šio gyvenimo dalykams, nes žvelgiame aukštyn ir akis turime kaktoje.“ Dėl šios priežasties jis neturėjo nei pastogės, nei stalo, buvo neturtingas, priverstas klajoti, kęsti nuogumą, alkį ir troškulį.

Kuris gi nebūtų jo palaikęs vertu gailesčio, matydamas jį įkalintą, išsekintą begėdiškų smūgių, sudužus laivui plūduriuojantį atviroje jūroje, sukaustytą grandinėmis? Vis dėlto, nors žmonėms atrodė apgailėtinas, jis nenugręžė savo akių, kurias visuomet „turėjo kaktoje“, ir kalbėjo: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tarsi būtų sakęs: „Kas gi mano akis išplėš iš kaktos ir numes žemėn, kad jos būtų sumindytos?“

Ir mums jis liepia elgtis panašiai, kai įsako rūpintis tuo, kas aukštybėse; tarsi sakytų: „Turėkite akis kaktoje.“

Atliepas      Ps 122 (123), 2; Jn 8, 12b

K. Kaip akys tarnų žvelgia į šeimininko ranką,
A. taip mes žvelgiame į Viešpatį, mūsų Dievą, laukdami, kad pasigailėtų.
K. Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.
A. Taip mes žvelgiame į Viešpatį, mūsų Dievą, laukdami, kad pasigailėtų.

Malda

Suteik, visagali Dieve, kad visada tauriai mąstytume, kad kalbėtume ir darytume, kas tau patinka. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.