Pirmasis skaitinys

Jobo knygos pradžia        1, 1–22

Jobas netenka savo turtų

1 Kadaise Uzo šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, buvo dievobaimingas ir šalinosi nuo pikto. 2 Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys. 3 Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.

4 Jo sūnūs buvo įpratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviesti savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais. 5 Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas, būdavo, susikviečia juos pas save ir pašventina, atsikeldamas anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną jų skyrium. Mat Jobas sau sakydavo: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje.“ Taip Jobas visuomet elgėsi.

6 Tą dieną, kai dangiškieji gyvūnai suėjo tarnauti Viešpaties akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas. 7 Viešpats Šėtoną užklausė: „Kur tu buvai?“ – „Klajojau po žemę, – atsakė Viešpačiui Šėtonas, – ėjau joje sargybą.“ 8 Viešpats tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto.“ – 9 „Argi veltui Jobas bijo Dievo? – Šėtonas atsakė Viešpačiui. – 10 Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. 11 Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ 12 Viešpats tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, yra tavo rankoje. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Šėtonas tad išėjo iš Viešpaties akivaizdos.

13 Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną savo vyriausiojo brolio namuose, 14 atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, – jis tarė, – 15 sabėjai juos užpuolė ir pagrobė. Tarnus kalaviju iškapojo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ 16 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, – jis tarė, – krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ 17 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Kaldėjai, – jis tarė, – trys jų būriai, užpuolė kupranugarius ir pagrobė juos. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“ 18 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną savo vyriausiojo brolio namuose, – jis tarė, – 19 tikėk manimi, atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sukniuždino visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti.“

20 Tada Jobas atsistojo, persiplėšė savo drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčia, 21 jis tarė:
„Nuogas išėjau iš motinos įsčių,
nuogas ten sugrįšiu;
Viešpats davė, Viešpats ir atėmė!
Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“

22 Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei Dievui priekaištavo.

Atliepas           Job 2, 10b; 1, 21

K. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?
A. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!
K. Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu.
A. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!

Antrasis skaitinys

Iš šventojo popiežiaus Grigaliaus Didžiojo Jobo knygos moralinio komentaro
(Lib. 1, 2. 36: PL 75, 529–530. 543–544)

Žmogus be priekaištų, doras ir dievobaimingas

Kai kurie žmonės yra tokie paprasti, jog neskiria to, kas teisinga. Tačiau jie nutolsta nuo tikro nekalto paprastumo, nes nepakyla iki teisingumo dorybės; kadangi nemoka teisingumu įgyti budrumo, jie neįstengia paprastumu išsaugoti nekaltumo.

Štai kodėl Paulius perspėja mokinius: Aš linkiu, kad išmanytumėte, kas gera, ir nesiveltumėte į blogį. Paskui vėlgi sako: Nebūkite kūdikiai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai.

Štai kodėl pati Tiesa mokiniams įsako: Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Taigi savo paraginimu sujungia du būtinus dalykus: žalčio gudrumas turi pamokyti neklastingą balandį, o balandžio neklastingumas turi pažaboti žalčio gudrumą.

Štai kodėl Šventoji Dvasia žmonėms apsireiškė ne tik balandžio, bet ir ugnies pavidalu. Balandis simbolizuoja paprastumą, o ugnis uolumą. Taigi ji pasirodo kaip ugnis ir kaip balandis, nes tie, kurie esti kupini Šventosios Dvasios, puoselėdami romų paprastumą, kartu liepsnoja teisingumo uolumu, priešingu nusidėjėlių nuodėmėms.

Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, buvo dievobaimingas ir šalinosi nuo pikto. Kiekvienas, trokštantis amžinosios tėvynės, gyvena paprastai ir dorai: jis paprastas darbais, doras tikėjimu; paprastas geradarybėmis, kurias daro žemėje, doras dangiškais polėkiais, kuriuos junta giliai širdyje. Mat yra ir tokių, kurie darydami gera stokoja paprastumo, nes taip elgdamiesi siekia ne vidinio atlygio, bet išorinio įvertinimo. Todėl teisingai yra vieno išminčiaus pasakyta: Vargas nusidėjėliui, einančiam dviem takais. Nusidėjėlis iš tiesų dviem takais eina per žemę, nes darbais rodo tai, kas yra Dievo, o mintimis siekia to, kas priklauso pasauliui.

Teisingai yra pasakyta: Jis buvo dievobaimingas ir šalinosi nuo pikto; mat šventoji išrinktųjų Bažnyčia savo paprastumo ir dorumo kelionę pradeda bijodama, bet užbaigia mylėdama. Nuo blogio visiškai nusišalina tik tas, kuris iš meilės Dievui nebenori nusidėti. Tačiau jeigu jis daro gera vis dar iš baimės, iki galo nuo blogio jis nenusišalino; nes nusideda jau vien savo troškimu nusidėti, jei tik galėtų likti nenubausti.

Tad teisingai sakoma, kad Jobas bijo Dievo, ir teigiama, kad jis šalinasi blogio; mat kai baimę lydi meilė, sieloje užsilikusią kaltę sunaikina širdies siekis.

Atliepas      Žyd 13, 21; 2 Mak 1, 4

K. Tepadaro Dievas jus tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte jo valią.
A. Tenuveikia mumyse, kas jo akims patinka per Jėzų Kristų.
K. Teatveria jūsų širdį savo Įstatymui ir įsakymams.
A. Tenuveikia mumyse, kas jo akims patinka per Jėzų Kristų.

Himnas Tave, Dieve, garbinam 

Tave, Dieve, garbinam, * tave, Viešpatie, išpažįstam.
Tave, amžinąjį Tėvą, * štai garbina visa žemė.
Tau visi angelai, * tau dangūs ir visos galybės,
tau cherubinai ir serafinai * nepaliaujamu balsu gieda:
Šventas, šventas, šventas * Viešpats, Galybių Dievas!
Pilnas yra dangus ir žemė * tavo garbės ir didybės.
Tave apaštalų * choras garbingas,
tave pranašų * skaičius gausingas,
tave spindinčios * kankinių gretos šlovina.
Tave po visą pasaulį * šventoji Bažnyčia išpažįsta:
Tėvą * begalinės didybės,
Garbingą ir tikrą * vienatinį tavo Sūnų,
Dvasią Šventąją, * ramybės Davėją.

Garbės Karalius tu, Kristau. * Tu Tėvo Sūnus amžinasis.
Tu, ateidamas žmonių išvaduoti, *
gimei iš Mergelės Marijos.
Tu, mirties galybę sutrynęs, *
tikintiesiems Dangaus karalystę atvėrei.
Tu sėdi Dievo dešinėje, * Tėvo garbėje.
Tikime, kad tu * mūsų teisti ateisi.
Todėl tave meldžiam savo žmonėms padėti, *
kuriuos brangiu krauju esi atpirkęs.
Pakvieski mus * į amžinąją garbę su šventaisiais.

* Išgelbėk, Viešpatie, savo žmones *
ir laimink savo tėvonystę!
Ir valdyki juos, * ir išaukštinki juos amžinybėj.
Kiekvieną dieną * mes garbinam tave.
Ir šlovinam tavo vardą per amžius *
ir per amžių amžius.
O Viešpatie, mus šiandieną * be nuodėmės išlaikyki.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
Būk mums, Viešpatie, gailestingas, *
nes tu vienas esi mūsų viltis.
Tavim mes pasitikim, Viešpatie: *
nenusivilsim per amžius.

* Šią paskutinę himno dalį galima praleisti.

Malda

Suteik, gerasis Viešpatie, malonę, kad ir pasaulis būtų taikingai tvarkomas tavo valios, ir Bažnyčia džiaugtųsi tavo ramybe. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.