Pirmasis skaitinys

Iš Jozuės knygos 24, 1–7. 13–28

Sandoros atnaujinimas Pažadėtoje Žemėje

Anomis dienomis ¹ Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Šechemą. Jis pasišaukė visus Izraelio seniūnus, galvas, teisėjus bei pareigūnus. Jiems sustojus Viešpaties akivaizdoje, ² Jozuė kreipėsi į visus žmones: „Taip kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Nuo neatmenamų laikų jūsų protėviai – Terahas bei jo sūnūs Abraomas ir Nahoras – gyveno anapus [Eufrato] upės ir tarnavo kitiems dievams. ³ Tada aš paėmiau jūsų tėvą Abraomą iš anapus [Eufrato] upės ir vedžiau per visą Kanaano kraštą, ir padariau gausius jo palikuonis. Daviau jam Izaoką, ⁴ o Izaokui daviau Jokūbą ir Esavą. Esavui daviau paveldėti Seiro aukštumų kraštą, bet Jokūbas ir jo vaikai nuėjo į Egiptą. ⁵ Tada siunčiau Mozę ir Aaroną, varginau Egiptą nuostabiais ženklais, kuriuos jiems padariau; ir paskui jus išvedžiau. ⁶ Išvedžiau jūsų protėvius iš Egipto; jūs atėjote prie jūros. Bet egiptiečiai vijosi jūsų protėvius su kovos vežimais ir raiteliais iki Nendrių jūros. ⁷ Kai jie šaukėsi Viešpaties, jis užleido tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, atvedė ant jų jūrą, ir jūra juos uždengė. Jūsų akys matė, ką dariau egiptiečiams. Vėliau jūs gyvenote ilgą laiką dykumoje.

¹³ Daviau jums žemę, kurios jūs neįdirbote, ir miestus, kurių nestatėte, juose esate įsikūrę. Valgote vaisius vynuogynų ir alyvmedžių sodų, kurių patys nesodinote’. ¹⁴ Nūn tad bijokite Viešpaties, tarnaukite jam nuoširdžiai ir ištikimai. Atsikratykite dievų, kuriems jūsų protėviai tarnavo anapus [Eufrato] upės bei Egipte, ir tarnaukite Viešpačiui. ¹⁵ Arba, jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, rinkitės šiandien, kam tarnausite, – dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami anapus [Eufrato] upės, ar dievams amoriečių, kurių krašte gyvenate, – bet aš ir mano šeimyna – mes tarnausime Viešpačiui.“

¹⁶ Atsakydami žmonės kalbėjo: „Tebūna svetima mums mintis palikti Viešpatį ir tarnauti kitiems dievams! ¹⁷ Juk pats Viešpats, mūsų Dievas, išvedė mus ir mūsų protėvius iš Egipto žemės, iš vergijos namų, padarė mums matant anuos nuostabius ženklus! Mus jis saugojo visą laiką ir kelionėje, ir nuo visų tautų, per kurias perėjome. ¹⁸ Mūsų labui Viešpats išvarė visas tautas – amoriečius – gyvenusias krašte. Todėl ir mes tarnausime Viešpačiui, nes jis yra mūsų Dievas.“

¹⁹ Bet Jozuė žmonėms atsakė: „Jūs gal nepajėgsite tarnauti Viešpačiui, nes jis yra šventas Dievas. Juk jis yra pavydus Dievas, nepakęs jūsų nusikaltimų ir nuodėmių. ²⁰ Jei paliksite Viešpatį ir tarnausite kitiems dievams, jis nusigręš ir su jumis griežtai elgsis. Jums padarys galą, nepaisydamas viso jums padaryto gero.“ ²¹ O žmonės Jozuei atsakė: „Ne! Mes norime tarnauti Viešpačiui!“ ²² Tada Jozuė tarė žmonėms: „Esate liudytojai patys prieš save, kad pasirinkote tarnauti Viešpačiui.“ O jie tarė: „Taip, esame liudytojai!“ – ²³ „Atsikratykite tad svetimų dievų, esančių tarp jūsų, – Jozuė tarė, – ir palenkite savo širdį į Viešpatį, Izraelio Dievą.“ ²⁴ Žmonės Jozuei sakė: „Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir jo balso klausysime.“

²⁵ Taigi tą dieną Šecheme Jozuė sudarė sandorą su žmonėmis ir davė jiems įstatus ir įsakus. ²⁶ Visus tuos žodžius Jozuė užrašė Dievo Mokymo knygoje. Paėmęs didelį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, esančiu šventoje Viešpaties vietoje. ²⁷ O visiems žmonėms Jozuė paaiškino: „Štai šis akmuo bus liudytojas prieš mus, nes jis girdėjo visus žodžius, kuriuos Viešpats mums pasakė, jis bus liudytojas prieš jus, jei nesielgsite ištikimai su savo Dievu.“ ²⁸ Tada Jozuė paleido žmones eiti į savo paveldą.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Ambraziejaus Psalmių aiškinimų
(Ps 1, 9–12: CSEL 64, 7. 9–10)

Giedosiu dvasia ir giedosiu protu

Kas yra maloniau už psalmę? Todėl Dovydas yra gražiai pasakęs: Šlovinkite Viešpatį! Gera giedoti šlovinimo giesmes mūsų Dievui, nes malonu ir teisinga jį garbinti giesme. Tai tikra tiesa. Psalmė yra tautos palaiminimas, Dievo garbė, žmonių šlovinimas, susirinkusiųjų plojimai, visuotinė kalba, Bažnyčios balsas, skambus tikėjimo išpažinimas, rimties kupinas maldingumas, laisvės džiaugsmas, laimės šūksnis, linksmybės šokis. Ji sušvelnina apmaudą, išsklaido nerimą, palengvina liūdesį. Nakčia mus saugo, dieną moko; ji – nuo baimės ginantis skydas, šventumo šventė, ramybės paveikslas, taikos ir santarvės laidas; ji it arfos melodija, suskambusi darnia giesme iš skirtingų ir nevienodų garsų. Rytmetys skamba psalme, vakaras psalmę ataidi.

Psalmėje rungiasi mokslas ir malonė; ją giedoti džiaugsminga, iš jos mokomės tobulėti. Ko tik nerasi skaitydamas psalmes? Jose skaitau: Giesmė mylimajam, ir užsiliepsnoju šventos meilės troškimu; su jomis apmąstau apreiškimo malonę, prisikėlimo liudijimus, pažadėtąsias dovanas; iš jų mokausi vengti nuodėmės, atprantu gėdytis atgailos už prasižengimus.

Kas gi tad yra psalmė, jei ne dorybių instrumentas, kurį Šventosios Dvasios plektru užgaudamas garbusis Pranašas paskleidžia žemėje aidėti dangiškųjų melodijų saldybę? Lygiai kaip jis, iš negyvos medžiagos pagamintomis arfų stygomis, suderinęs įvairių garsų skirtingus skambesius, siuntė į dangų Dievo šlovinimo giesmę, taip jis ir pamokė, kad pirmiausia mes turime mirti nuodėmei, o paskui, gyvendami šiame kūne, daryti įvairiausius skirtingų dorybių darbus; kad jais Viešpatį pasieks mūsų dėkingas maldingumas.

Tad Dovydas mus mokė giedoti širdyje, šlovinti širdyje taip, kaip giedojo ir Paulius šiais žodžiais: Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu; jis mokė gyvenimą ir elgesį ugdyti pagal dangišką pavyzdį, kad malonumo pomėgis nesužadintų kūno aistrų, kurios neatperka mūsų sielos, bet ją apsunkina; taip šventasis Pranašas priminė, jog šlovina siekdamas savo sielos atpirkimo, ir kalbėjo: Aš šlovinsiu tave arfa, Dieve, Izraelio šventasis; kai tau giedosiu, džiūgaus mano lūpos ir mano gyvastis, kurią tu atpirkai.