Pirmasis skaitinys

Iš Pirmosios Samuelio knygos 19, 8–10; 20, 1–17

Dovydo ir Jonatano draugystė

Anomis dienomis ^19,8 vėl kilus karui, Dovydas išžygiavo kovoti su filistinais. Jis taip smarkiai juos užpuolė, kad jie nuo jo bėgo. ⁹ Todėl pikta dvasia iš Viešpaties apėmė Saulių. Tuo metu jis sėdėjo savo namuose su ietimi rankoje, o Dovydas grojo lyra. ¹⁰ Saulius bandė prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet Dovydas išvengė Sauliaus smūgio, ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas ištrūko ir išsigelbėjo tą naktį.

^20,1 Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jonataną, tarė: „Ką aš padariau? Koks yra mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis trokšta atimti man gyvybę?“ ² Jis atsakė: „Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko – nei svarbaus, nei nesvarbaus – man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!“ ³ Atsakydamas Dovydas prisiekė: „Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: ‘Jonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų’. Iš tikrųjų, kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas tu, tik žingsnis teskiria mane nuo mirties!“

⁴ Jonatanas tad tarė Dovydui: „Ką tik tu man sakysi, aš dėl tavęs padarysiu.“ – ⁵ „Štai rytoj yra jaunatis, – Dovydas kalbėjo Jonatanui, – ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime. ⁶ Jei tavo tėvas manęs pasigestų, tark: ‘Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką’. ⁷ Jei jis sakytų: ‘Puiku!’ – tavo tarnas yra saugus, bet jei jis įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta. ⁸ Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į Viešpaties sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane tu pats, bet pas savo tėvą atgal eiti manęs neversk.“ – ⁹ „Jokiu būdu taip nekalbėk! – atsakė Jonatanas, – jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, apie tai tikrai tau pasakysiu!“ ¹⁰ Dovydas klausė Jonataną: „Kas man pasakys, jei tavo tėvas tau šiurkščiai atsakytų?“ – ¹¹ „Eikš, – tarė Jonatanas Dovydui, – nueikime į lauką!“

Jiems atėjus į lauką, ¹² Jonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu Viešpačiu, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt ir, tikėk manimi, jei jis yra tau palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir tau pranešiu. ¹³ Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, – taip Viešpats tepadaro Jonatanui ir dar teprideda, jeigu aš apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna Viešpats su tavimi, kaip jis būdavo su mano tėvu! ¹⁴ Man gyvam esant, elkis su manimi ištikima Viešpaties meile, o man mirus, ¹⁵ nenutrauk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekad, net tada, kai Viešpats bus išnaikinęs visus Dovydo priešus nuo žemės veido.“ ¹⁶ Taip Jonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia Viešpats atsiskaityti Dovydo priešus!“ ¹⁷ Jonatanas iš meilės Dovydui vėl prisaikdino jį, nes jis mylėjo jį kaip save patį.

Antrasis skaitinys

Iš palaimintojo abato Aelredo traktato Apie dvasinę draugystę
(Lib. 3: PL 195, 62–693)

Tikra, tobula ir amžina draugystė

Jonatanas, šauniausiasis iš jaunuolių, nesiekdamas karaliaus vainiko ir nesitikėdamas karaliaus sosto, sudarė su Dovydu sandorą ir iš draugystės prilygino tarną šeimininkui. Tą, kuris pabėgo nuo jo tėvo, slapstėsi dykumoje, buvo nuteistas myriop, pasmerktas nužudyti, jis iškėlė aukščiau savęs ir nusižemindamas bei jį išaukštindamas tarė: Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs.

Koks nuostabus tikros draugystės pavyzdys! Kokie stebėtini įvykiai! Karalius siuto ant tarno ir visą šalį sukiršino prieš jį, neva karaliaus varžovą; apkaltinęs kunigus išdavyste, juos nugalabija dėl mažiausio įtarimo; jis išnaršo miškus, šukuoja klonius, kalnuose ir uolose įkurdina ginkluotas sargybas, visi pasižada atkeršyti už karaliaus paniekinimą; tik Jonatanas, vienintelis turėjęs teisėtą priežastį pavydėti, nusprendė pasipriešinti tėvui, perspėti draugą, ištiktam tokio pavojaus duoti patarimą. Rinkdamasis draugystę, o ne karalystę, jis tarė: Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs. Tik pažiūrėk, kaip tėvas stengėsi sukelti jaunuolio pavydą draugui: jį vargindavo šmeižtais, persekiojo riksmais, baugindavo grasinimais nušalinti nuo karalystės valdžios, vis primindavo, jog prarasiąs garbę.

Kai Saulius Dovydui paskelbė mirties nuosprendį, Jonatanas draugo nepaliko. Kodėl Dovydas turėtų mirti? Kuo jis nusikalto? Ką jis padarė? Jis statė savo gyvybę į pavojų ir užmušė filistiną, pats tuo džiaugeisi. Kodėl tad jis turėtų mirti? Po šių žodžių apimtas beprotybės karalius bandė ietimi prismeigti Jonataną prie sienos, šmeižtus palydėdamas grasinimais: Esi sūnus suktos ir maištingos moters! Argi aš nežinau, kad tu palaikai jo pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? Tada karalius išliejo visus nuodus, kad jais apspjautų jaunuolio širdį, dar pridurdamas prakeiksmą, idant įžeistų jo savigarbą, pakurstytų pavydą, sukeltų aistras ir pasipiktinimą: Kol gyvas Jesės sūnus, tavo karaliavimas nebus saugus.

Kieno gi neužgautų tokie žodžiai, kas nepradėtų pavydėti? Kieno gi meilės, prielankumo, draugystės jie nepalaužtų, nesusilpnintų, nesunaikintų? O šis meilės kupinas jaunikaitis išsaugojo draugystės priesakus, drąsiai pasitiko grasinimus, ištvėrė šmeižtus; vardan draugystės išsižadėjo valdžios, pamiršo garbę, bet nepamiršo prielankumo. Tu būsi, – tarė jis, – Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs.

Štai tikra, tobula, tvirta ir amžina draugystė: jos nesulaužo pavydas, nesusilpnina įtarinėjimai, neišardo garbės troškimas; šitaip išmėginta ji nenutrūksta, šitaip daužyta nesugriūva; puolama tiekos šmeižtų atrodo nepalaužiama, kiršinama tiekos neteisybių lieka nepajudinama. Taigi eik ir tu taip daryk.