Pirmasis skaitinys

Iš Pirmosios Karalių knygos 1, 11–35; 2, 10–12

Dovydas paskiria Saliamoną savo įpėdiniu

Anomis dienomis ^1,11 Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai net nežino? ¹² Nūn tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. ¹³ Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir jam sakyk: ‘Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste? Kodėl tad Adonijas tapo karaliumi?’ ¹⁴ Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei.“

¹⁵ Batšeba tad įėjo pas karalių į jo kambarį. Karalius buvo labai senas. Šunamietė Abišaga jam tuo metu patarnavo. ¹⁶ Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko tu norėtum?“ – paklausė ją karalius. ¹⁷ Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei Viešpačiu, savo Dievu, tardamas: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’. ¹⁸ Betgi dabar štai Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. ¹⁹ Suruošęs jaučių, peniukšlių galvijų bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. ²⁰ Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. ²¹ Kitaip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais.“

²² Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. ²³ Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas.“ Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. ²⁴ Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: ‘Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’? ²⁵ Juk šiandien jis nuėjo ir suruošė jaučių, peniukšlių galvijų ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’ ²⁶ Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Zadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo ir nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. ²⁷ Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“

²⁸ Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai vėl atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, ²⁹ karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių, ³⁰ kaip aš tau prisiekiau Viešpačiu, Izraelio Dievu: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste’, – taip aš šiandien įvykdysiu.“ ³¹ Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“

³² Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Zadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, ³³ karalius tarė: „Paimkite su savimi savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite jį prie Gihono. ³⁴ Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Zadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’ ³⁵ Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi mano vietoje bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui.“

^2,10 Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. ¹¹ Izraelio karaliumi Dovydas buvo per keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus. ¹² Saliamonas tad sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo popiežiaus Klemenso I Laiško korintiečiams
(Nn. 50, 1–51, 3; 54, 1–4: Funk 1, 125–127. 129)

Palaiminti esame, jeigu Viešpaties įsakymus vykdome meilės santarvėje

Matote, mylimieji, kokia didinga ir stebėtina yra meilė, ir jos tobulumo neįmanoma apsakyti. Kas gi ją geba pasiekti, jei ne tie, kurie Dievo valia tapo jos verti? Tad melskimės ir prašykime jo gailestingumo, kad mylėtume be jokio žmogiško išskaičiavimo, nepriekaištingai. Nuo Adomo iki pat šių dienų sunyko visos kartos, tačiau kurie Dievo malone tapo tobuli meilėje, tie gyvena šventųjų buveinėje ir dar pasirodys, kai ateis Kristaus karalystė. Juk parašyta: Eikite į kambarius valandėlei, kolei praeis mano pyktis ir įtūžis; ir aš prisiminsiu geras dienas ir prikelsiu jus iš jūsų kapų.

Palaiminti esame, mylimieji, jeigu Viešpaties įsakymus vykdome meilės santarvėje, nes dėl meilės mums atleidžiamos mūsų nuodėmės. Juk parašyta: Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota. Laimingas, kurio Viešpats kaltu nelaiko, kurio lūpose nėra apgaulės. Šis palaiminimas skirtas tiems, kurie Dievo yra išrinkti per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų; jam tebūna garbė per amžių amžius. Amen.

Taigi maldaukime atleidimo už tai, kuo nusižengėme ir ką padarėme suvilioti mūsų priešo tarnų; o tie, kurie sukėlė nesantaiką ir nesutarimus, privalo atsižvelgti į bendrą viltį. Mat tie, kurie gyvena dievobaimingai ir su meile, verčiau nori patys patirti kančias, o ne sukelti jas artimui, verčiau save pasmerkti, o ne santarvę, gražiai ir teisingai mums perduotą. Mat žmogui yra geriau išpažinti savo nuodėmes nei užkietinti širdį.

Kas iš jūsų yra kilnus, kas gailestingas, kas kupinas meilės? Jis tepasako: „Jeigu dėl manęs kyla maištas, nesantaika ir susiskaldymai, aš išvyksiu, išeisiu, kur tik jūs panorėsite, ir darysiu tai, ką liepia dauguma; tegu tik Kristaus ganomos avelės gyvena taikiai su joms paskirtais vyresniaisiais.“ Šitai padaręs nusipelnys didžią šlovę Kristuje, ir kiekviena vieta jį priims. Viešpaties yra žemė ir visa, kas ją pripildo. Gyvenantieji Dievo karalystėje, kuria nenusiviliama, šitai darė ir darys.