Pirmasis skaitinys

Iš Antrojo laiško korintiečiams 3, 7 – 4, 4

Tarnavimo Naujajai Sandorai garbė

Broliai seserys! ^3,7 Jeigu tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse, buvo toks garbingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo švytėjimo, kuris turėjo išblėsti, ⁸ tai nepalyginti didesne garbe bus apgaubtas tarnavimas Dvasiai. ⁹ Jeigu pasmerkimo tarnystė tokia garbinga, tai teisumo tarnystė dar garbingesnė. ¹⁰ Tenykštis garbingumas visai nebegarbingas, palygintas su viską nustelbiančia garbe. ¹¹ Ir jeigu laikinas dalykas spindėjo garbe, tai kur kas garbingesnis nelaikinas.

¹² Taigi, turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai, ¹³ ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų jo laikino spindesio pabaigos. ¹⁴ Deja, jų protai atbuko. Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gaubtuvas, kai skaito Senąjį Įstatymą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti tegali Kristus. ¹⁵ Taip, iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį. ¹⁶ Bet vos tik žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nukrinta.¹⁷ Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. ¹⁸ Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.

^4,1 Štai kodėl iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų. ² Atvirkščiai, mes susilaikome nuo slaptų gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje. ³ Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, ⁴ netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos; ogi Kristus yra Dievo atvaizdas.

Antrasis skaitinys

Iš knygos Kristaus sekimas
(Lib 2, 1, 1–6)

Dievo karalystė yra ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje

Nuoširdžiai grįžk pas Dievą, palik tą vargšą pasaulį, ir tavo siela ras ramybę. Dievo karalystė yra ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Jei savo sieloje paruoši vertą buveinę Kristui, jis apsigyvens pas tave ir pripildys savo paguoda.

Visa jo garbė ir visas gražumas yra viduje ir jam gera širdies slaptoje. Jis dažnai lanko dvasiniu gyvenimu gyvenantį žmogų; jo pasikalbėjimai švelnūs, jo paguoda džiuginanti, jo ramybė neišsemiama, jo draugiškumas beribis.

Ištikima siela, skubėk paruošti savo širdį Sužadėtiniui, kad jis teiktųsi ateiti ir apsigyventi. Juk jis pasakė: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

Tad nieko daugiau nepriimk į savo širdį, kaip tik Kristų. Kai turėsi Kristų, būsi turtingas ir nieko tau daugiau netrūks, nes jis tave saugos, ištikimai globos ir tau nieko nebereikės tikėtis iš žmonių.

Visiškai pasitikėk tik Dievu, jo bijok, jį mylėk. Jis atsakys už tave ir padarys tai, kas geriausia.

Čia tu neturi išliekančio miesto ir kur tik esi, visur esi keleivis ir svetimas. Niekada neturėsi ramybės, jei nebūsi artimai susijungęs su Kristumi.

Tegul tavo mintis nuolat kyla į Aukščiausiąjį, tavo malda į Kristų. Jei dar nemoki pakilti iki dangiškosios kontempliacijos, ilsėkis Kristaus kančioje ir noriai pasilik jo šventose žaizdose. Jei nori viešpatauti su Kristumi, kentėk su Kristumi ir dėl Kristaus.

Jei nors kartą būtumei įėjęs į Jėzaus Širdį ir pajutęs nors truputį jo meilės, maža tesirūpintumei tuo, kas tau prieštarauja ar nepatinka, bet, priešingai, džiaugtumeis esąs įžeistas, nes Jėzaus meilė išmoko žmogų niekinti patį save.