Pirmasis skaitinys

Iš Antrojo laiško korintiečiams 11, 30 – 12, 13

Apaštalas giriasi savo silpnumu

Broliai seserys! ^11,30 Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu. ³¹ Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam šlovė per amžius, žino, kad nemeluoju. ³² Damaske karaliaus Areto etnarchas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti, ³³ bet aš buvau pro langą nuleistas pintinėje per mūrą ir tik taip ištrūkau iš jų nagų.

^12,1 Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos), eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. ² Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. ³ Ir žinau, kad šitas žmogus, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – ⁴ buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. ⁵ Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negalėmis.

⁶ Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi, ⁷ taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. ⁸ Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. ⁹ Bet man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“ Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. ¹⁰ Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

¹¹ Jūsų verčiamas, nukalbėjau neprotingai. Iš tikro tai jūs turėtumėte mane pagirti, nes aš ne prastesnis už „ypatingus apaštalus“, nors esu niekas. ¹² Jūsų akyse pasitvirtino tikro apaštalo žymės: kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai. ¹³ Tad ko gi jums trūksta, palyginti su kitomis Bažnyčiomis? Vien to, kad nebuvau jums našta. Atleiskite man šitą nusikaltimą!

Antrasis skaitinys

Šventojo vyskupo ir kankinio Ignoto Antiochiečio Laiško Polikarpui pradžia
(Inscriptio: nn. 1, 1–4, 3: Funk 1, 247–249)

Mums dera viską atlaikyti dėl Dievo, kad ir jis mus palaikytų

Ignotas, dar vadinamas Dievo Nešiotoju, širdingai sveikina Smirnos Bažnyčios vyskupą Polikarpą, kuris savo vyskupu turi Dievą Tėvą ir Viešpatį Jėzų.

Įsitikinęs, jog tavo dvasia tvirtai kliaujasi Dievu, lyg pastatyta ant nepajudinamos uolos, didžiai šlovinu [Viešpatį], kad buvau palaikytas vertu išvysti tavo šventąjį veidą; o kad galėčiau amžinai juo džiaugtis Dieve! Maldauju tavęs dėl malonės, kuria esi apsivilkęs, paskubėti lenktynėse ir paraginti visus siekti išganymo. Pateisink savo pareigas visokeriopu rūpesčiu, tiek dvasišku, tiek kūnišku; rūpinkis vienybe, už kurią nėra nieko svarbiau. Būk visiems kantrus, kaip ir tau kantrus yra Viešpats; visus palaikyk su meile, kaip ir darai. Be paliovos melskis; prašyk išminties, didesnės už turimą; budėk, turėdamas bemiegę dvasią. Kiekvienam kalbėk atskirai, kaip daro Dievas; visų silpnybes nešk kaip patyręs kovotojas. Kur daug vargo, ten didelis atlygis.

Jei tu myli geruosius mokinius, nenusipelnysi jokios malonės; verčiau romumu laimėk maištinguosius. Ne visos žaizdos gydomos tuo pačiu tvarsčiu. Karštinės protrūkius nuramink vėsiais kompresais. Būk gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip balandis. Esi kūniškas ir dvasiškas tam, kad ramiai priimtum akivaizdžiai regimas ydas ir prašyk Dievą, kad tau parodytų neregimąsias, idant nieko nestokotum ir visų dovanų turėtum apsčiai. Dabarties metui reikia tavęs, kaip vairininkui reikia vėjo ir audros blaškomam – uosto, idant kartu su taviškiais pasiektum Dievą. Būk ramus kaip Dievo kovotojas; paskirtasis laimėjimas – tai nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas, ir pats dėl to neabejoji. Visame kame permaldavimo auka už tave esu aš ir mano pančiai, kuriuos pamilai.

Tegul tavęs nebaugina tie, kurie atrodo verti tikėjimo, bet moko kitaip. Stovėk tvirtai it daužomas priekalas. Didis kovotojas moka nugalėti net ir sužeistas. O labiausiai mums dera viską atlaikyti dėl Dievo, kad ir jis mus palaikytų. Būk dar uolesnis nei esi. Atsižvelk į esamą laiką. Lauk to, kuris yra aukščiau laiko, amžinas, neregimas, bet dėl mūsų tapęs regimas; jis neapčiuopiamas, nepatiriąs kančios, bet dėl mūsų kentėjęs, jis dėl mūsų pakėlė tiek daug kančių.

Tegu nebūna pamirštos našlės; po Viešpaties tu būk jų globėjas. Niekas tenevyksta be tavo žinios, o tu nieko nedaryk be Dievo, kaip ir nedarai; būk pastovus. Susirinkimai tevyksta dažniau; kiekvieną pakviesk vardu. Neatstumk vergų ir tarnaičių; savo ruožtu ir jie tegu nesididžiuoja, bet vis uoliau tarnauja Dievo garbei, kad iš jo gautų didesnę laisvę. Ir tegu jie netrokšta būti išpirkti iš vergystės už bendruomenės pinigus, idant netaptų savo įgeidžių vergais.