Pirmasis skaitinys

Iš pranašo Izaijo knygos 6, 1–13

Pranašo Izaijo pašaukimas

¹Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. ²Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore.³„Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!
Visa žemė pilna jo šlovės!“ –
šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. ⁴Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų. ⁵O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį.“ ⁶Tuomet vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. ⁷Ja palietė mano burną. „Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta.“ ⁸Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“⁹Jis man atsakė:
„Eik ir pasakyk šitai tautai:
‘Ir vėl girdėsite, ir nesuprasite,
Ir vėl regėsite, ir niekad nepažinsit’.¹⁰Atbukink širdį šios tautos, – jų ausys tokios kurčios, jų akys tokios aklos,
jog jie negali pamatyti akimis nei išgirsti ausimis, nei suprasti širdimi,
kad sugrįžtų ir būtų pagydyti.“¹¹„Kaip ilgai, Viešpatie?“ – paklausiau. Jis atsakė:
„Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję,
namai palikti be žmonių
ir kol žemė nevirs dykviete.¹²Kol Viešpats neišvarys žmonių toli toli,
kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas.¹³Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka,
jis grįš pas Dievą,
nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas,
kurių kelmas lieka net nukirtus medį.“
Šventoji sėkla – jo kelmas.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Jono Auksaburnio Evangelijos pagal Matą homilijų

(Hom. 15, 6. 7: PG 57, 231–232)

Žemės druska ir pasaulio šviesa

Jūs žemės druska,– sako Viešpats. Ne dėl jūsų pačių, bet viso pasaulio labui jums yra patikėtas žodis. Aš jus siunčiu ne į du, dešimt ar dvidešimt miestų ir ne į vieną tautą, kaip kitados siunčiau pranašus, bet į žemę ir jūrą, į visą pasaulį, kuris yra visiškai nupuolęs. Sakydamas: Jūs žemės druska, jis parodo, kad kiekvieno žmogaus prigimtis yra išglebusi ir pažeista nuodėmės. Todėl pirmiausiai savo mokinių jis prašo [įgyti] tas dorybes, kurios labiausiai reikalingos ir naudingiausios rūpinantis daugybe žmonių. Kas yra švelnus, kuklus, atlaidus ir teisingas, tas gerus darbus daro ne tik sau: jis stengiasi, kad jie būtų it šaltinio vanduo, kuriuo naudotųsi ir kiti. Kas turi tyrą širdį, kas yra taikdarys ir persekiojamas dėl tiesos, tas aukoja savo gyvenimą dėl bendro gėrio.

Nemanykite, sako Viešpats, kad esate kviečiami lengvai kovai ir rengiami nereikšmingoms užduotims. Jūs žemės druska. Ką gi tai reiškia? Gal kartais mokiniai atgaivino tai, kas buvo supuvę? Anaiptol. Jie nepajėgūs žiupsneliu druskos atgaivinti tai, kas suirę. Tikrai ne tai jie padarė. Priešingai, jiems buvo patikėta tai, kas jau buvo atnaujinta ir apvalyta nuo purvo, o jie tik įmaišė druskos ir išsaugojo Viešpaties suteiktą naujumą. Mat nuvalyti nuodėmių purvą galėjo Kristaus galybė; tačiau nuo mokinių rūpesčio ir pastangų priklauso, kad į tą purvą vėl nebūtų įpulta.

Ar nematote, kaip po truputį Viešpats parodo mokiniams, kad jie yra viršesni už pranašus? Jis juos vadina ne tik Palestinos, bet viso pasaulio mokytojais. „Užtat nesistebėkite, – sako Viešpats, – kad, kitus apleidęs, kreipiuosi į jus ir traukiu jus į daugybę pavojų. Tik pagalvokite, kokiai daugybei miestų, žmonių ir tautų jus siunčiu vadovauti. Todėl noriu, kad ne tik patys būtumėte išmintingi, bet ir kitus padarytumėte panašius į save. O jeigu nepavyks, vadinasi, jums patiems trūksta sumanumo.“

Jeigu žmonės apkvailinami, jums padedant, jie gali atsigauti; tačiau jei ši nelaimė ištinka jus, į pražūtį kartu nusinešate ir kitus. Taigi, kuo didesni dalykai jums patikimi, tuo labiau turite stengtis. Štai kodėl Viešpats sako: Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

Kad girdintieji žodžius: Kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei visaip šmeižia, nebijotų pasirodyti viešumoje, Viešpats sako: „Jeigu nesate pasirengę tokiems išbandymams, be reikalo buvote išrinkti. Neišvengiamai tenka patirti šmeižtą; jis niekuo jūsų nesužeidžia, tik paliudija jūsų tvirtumą. Tačiau jei iš baimės neparodysite jums priderančio atkaklumo, turėsite kęsti sunkesnius dalykus, nes visi jus minės bloguoju ir jus niekins. Tai ir reiškia būti žmonių sumindžiotam.“

Pagaliau jis pereina prie prakilnesnio palyginimo: Jūs pasaulio šviesa. Ir vėl „pasaulio“ – ne vienos tautos ar dvidešimties miestų, bet viso pasaulio. Ta šviesa yra pažini, prakilnesnė už saulės spindulius, lygiai kaip minėta druska yra dvasinė. Pirmiausia druska, vėliau šviesa, kad tu suprastum, koks vertingas gali būti skvarbus žodis, koks naudingas yra griežtas mokymas. Mat jis prikausto dėmesį, neleidžia išsiblaškyti ir, vesdamas doros keliu, suteikia įžvalgos jėgą. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio. Šitais žodžiais jis darsyk ragina mokinius gyventi drausmingą gyvenimą, moko juos būti dėmesingus; į juos nukreipti visų žvilgsniai, nes jie kovoja aikštėje, stebimi viso pasaulio.