Pirmasis skaitinys

Iš pranašo Izaijo knygos 37, 21–35

Izaijas pranašauja apie Asirijos karalių

²¹Izaijas, sūnus Amozo, pasiuntė Hezekijui šitokį žodį: „Taip kalba Viešpats, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą dėl pagalbos prieš Sancheribą, Asirijos karalių. Tai žodis, kurį Viešpats ištarė jam:²²„Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs
mergelė, Ziono dukra;
kraipo galvą tau už nugaros dukra Jeruzalė.²³Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,
prieš ką pakėlei savo balsą,
įžūliomis akimis žvelgei? –
Prieš Izraelio Šventąjį!²⁴Per savo tarnus tu įžeidei Viešpatį.
Sakei: „Su aibe savųjų vežimų
kalnų viršūnes pasiekiau,
pačias Libano kalnų atšlaites;
iškirtau aukštuosius jo kedrus,
puošniuosius kiparisus;
pasiekiau aukščiausią viršūnę,
jos miško patį tankumyną.²⁵Kasiau šulinius
ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;
savo kojų padais išdžiovinau visas upes Egipto.“²⁶„Argi tu negirdėjai,
kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų?
Tai, ką esu nulėmęs nuo senų senovės,
tai dabar įvykdžiau!
Dėl to miestus tvirčiausius tu sugriauti galėjai,
krūvomis griuvėsių juos pavertei.²⁷Bejėgiai buvo jų gyventojai,
išgąsčio ir gėdos apimti,
tarsi žolės laukuose,
kaip gležna žaluma,
kaip žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.²⁸Ar ilsies tu, ar ateini, ar išeini,
ar esi įniršęs ant manęs – viską aš žinau!²⁹Todėl, kad niršai tu ant manęs
ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,
įversiu savo kablį tau į šnerves,
pažabosiu savo žąslais tau nasrus.
Tuo pačiu keliu, kuriuo čion atėjai, tave atgal aš parvarysiu.“³⁰„[Hezekijau,] šis tau bus ženklas:
šiais metais valgysi, ką duos atolas,
o kitais – kas užaugs nesėta,
o trečiaisiais metais vėlei sėsite ir pjausite,
veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais!³¹Judo namų likučiai įleis vėlei žemėn šaknis,
vėlei neš vaisius aukštai šakose.³²Iš Jeruzalės sklis likutis,
nuo Ziono kalno išlikusieji.
Uolumas Galybių Viešpaties tai padarys!“³³Todėl apie Asirijos karalių Viešpats sako: „Jis neįsiverš į šitą miestą, nei vienos strėlės prieš jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. ³⁴Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šitą miestą. Tai yra Viešpaties žodis! ³⁵Aš apginsiu jį dėlei savęs ir dėl savo tarno Dovydo.“

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Ambraziejaus Psalmių aiškinimų

(Ps 48, 14–15: CSEL 64, 368–370)

Kristus savo krauju sutaikino pasaulį su Dievu

Pasaulį su Dievu sutaikino Kristus, o jam pačiam sutaikinimas nebuvo reikalingas. Už kokią gi nuodėmę jam būtų reikėję atsiteisti, jeigu jis nebuvo padaręs jokios nuodėmės? Žydams renkant didrachmas, kurios pagal įstatymą buvo aukojamos už nuodėmes, Jėzus kalbėjo Petrui: „Simonai, iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų? Jis atsakė: „Iš svetimųjų.“ Jėzus jam tarė: „Taigi vaikai laisvi. Tačiau, kad jų nepiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk ją ir atiduok jiems už save ir už mane.“

Jis parodė, kad ne dėl savęs jis turėjo atsiteisti už nuodėmes, nes Dievo Sūnus nevergavo nuodėmei ir buvo laisvas nuo bet kokio paklydimo. Vergas yra kaltas, o Sūnus išlaisvina. Vadinasi, yra laisvas nuo visų nuodėmių ir nemoka kainos už savo sielos atpirkimą tas, kurio kraujo kaina turėjo galią atpirkti visas pasaulio nuodėmes. Iš tiesų, kitus atperka tas, kuris pats nėra įsiskolinęs.

Pasakysiu daugiau. Ne tik Kristui nebuvo reikalo save atpirkti arba atsiteisti už nuodėmes, bet taip pat atskiram žmogui nereikia kaip skolininkui atsiteisti, nes visų permaldavimas yra Kristus, jis yra visų atpirkimas.

Koks žmogus galėtų save atpirkti savo krauju, kai Kristus praliejo savo kraują už visų žmonių atpirkimą? Ar yra toks žmogus, kurio kraujas galėtų prilygti Kristaus kraujui? Arba kas yra toks galingas, kad galėtų už save atsiteisti, pranokdamas permaldavimo auką, kurią atnašavo pats Kristus, vienintelis su Dievu sutaikinęs pasaulį savo krauju? Ar yra prakilnesnė atnaša, ar yra didesnė auka, ar yra geresnis užtarėjas už tą, kuris tapo permaldavimu už visų nuodėmes ir savo gyvybę atidavė už mūsų atpirkimą?

Vadinasi, nėra ko pavieniui ieškoti permaldavimo ar atpirkimo, nes visų žmonių išpirka yra Kristaus kraujas, kuriuo mus atpirko Viešpats Jėzus, vienintelis mus sutaikinęs su Tėvu. Jis kentėjo iki galo, nes prisiėmė mūsų kančias, sakydamas: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate, ir aš jus atgaivinsiu.