Pirmasis skaitinys

Iš pranašo Ezekielio knygos   24, 15–27

Pranašo gyvenimas yra ženklas tautai

15 Atėjo man Viešpaties žodis: 16 „Marusis, štai iš tavęs staigia mirtimi atimsiu tavo akių džiaugsmą, tačiau tu nei raudok, nei verk, – ašarų neliek. 17 Dūsauk tylomis ir susilaikyk nuo mirusiųjų gedulo. Užsivyniok turbaną, apsiauk kojas sandalais, neužsidenk barzdos ir gedinčiųjų duonos nevalgyk.“ 18 Taip pasakiau žmonėms ryto metą, o vakare mirė mano žmona. Kitą rytą dariau, kaip man buvo įsakyta.

19 Žmonės manęs klausinėjo: „Nejau nepasakysi mums, ką mums reiškia tai, ką tu darai?“ 20 Tuomet jiems atsakiau: „Viešpaties žodis atėjo man: 21 ‘Sakyk Izraelio namams. Taip kalbėjo Viešpats Dievas: tikėkit manimi, išniekinsiu savo Šventyklą, jūsų stiprybės pasididžiavimą, jūsų akių džiaugsmą ir jūsų širdžių troškimą. O jūsų sūnūs ir dukterys, kuriuos ten palikote, žus nuo kalavijo. 22 Tuomet jūs darysite, kaip [Ezekielis] kad darė, – barzdos neužsidengsite, gedinčiųjų duonos nevalgysite. 23 Turbanus turėsite ant galvos ir sandalus ant kojų; neraudosite ir neverksite, bet būsite savo kalčių prislėgti ir dūsausite vienas kitam. 24 Taip Ezekielis bus ženklas jums, – visa, ką jis darė, jūs darysite. Kai tai įvyks, tuomet jūs žinosite, kad aš esu Viešpats Dievas.’

25 O tu, marusis, tą dieną, kai iš jų atimsiu jų tvirtovę, jų džiugesį ir jų šlovę, jų akių džiaugsmą ir jų širdžių troškimą, jų sūnus ir jų dukteris, – 26 tą dieną ateis pas tave bėglys, kad išgirstumei apie tai savo ausimis. 27 Tą dieną tavo burna atsivers bėgliui, vėl kalbėsi, nebylys nebebūsi, – būsi jiems ženklas, ir jie žinos, kad aš esu Viešpats.“

Atliepas         Ez 24, 24; Jl 2, 13a

K. Ezekielis bus ženklas jums, – visa, ką jis darė, jūs darysite.
A. Kai tai įvyks, tuomet jūs žinosite, kad aš esu Viešpats Dievas.
K. Perplėškite sau širdį, o ne drabužius. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą.
A. Kai tai įvyks, tuomet jūs žinosite, kad aš esu Viešpats Dievas.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Augustino pamokslo Apie ganytojus
(Sermo 46, 13: CCL 41, 539–540)

Apie silpnuosius krikščionis

Viešpats sako: Silpnos jūs nestiprinote. Jis kreipiasi į blogus ganytojus, į netikrus ganytojus, į ganytojus, ieškančius savo, bet ne Jėzaus Kristaus naudos. Jie naudojasi pienu ir vilna, bet visiškai nesirūpina avimis ir nesustiprina tos, kuri negaluoja. Man atrodo, kad tarp silpno, tai yra netvirto žmogaus, – nes negaluojantys irgi vadinami silpnais, – taigi, tarp silpno ir ligoto, tai yra sergančio, yra skirtumas.

Šiuos dalykus, broliai, kuriuos mes mėginame atskirti, galbūt, atidžiau išnagrinėję, gebėtume geriau atskirti ir mes patys, ir kas nors kitas, turįs daugiau patirties ar širdies šviesos. Tačiau dabar neapsigaukite, – Rašto žodžius aš aiškinu taip, kaip suprantu pats. Taigi, silpnajam būtų geriau nesulaukti bandymo, nes baisu, kad jį gali sužaloti. Tačiau nusilpęs žmogus jau yra ligonis dėl vienokio ar kitokio savo geidulio, kuris neleidžia jam žengti Dievo keliu ir nešti Kristaus jungą.

Pažvelkite į žmones, kurie nori dorai gyventi, kurie apsisprendžia gyventi dorai ir kurie neturi tiek kantrybės iškęsti blogį, kiek turi ryžto daryti gera. O krikščionio tvirtumas – tai ne tik daryti, kas gera, bet ir ištverti, kas bloga. Todėl tie, kurie, regis, su įkarščiu daro gerus darbus, bet nenori arba nepajėgia ištverti neišvengiamų blogybių, yra silpni. O pasaulio mylėtojai, kuriuos nuo gerų darbų atitraukia koks nors blogas geidulys, taip ir tyso bejėgiai bei paliegę, nes ta negalia atima iš jų beveik visas jėgas ir jie neįstengia padaryti nieko gero.

Toks savo sieloje buvo anas paralyžiuotasis, kurį atgabenę vyrai, nepajėgdami prinešti prie Viešpaties, nuleido praardę stogą. Ir tu tarsi norėtum savo širdyje atidengti stogą ir prie Viešpaties nuleisti savo paralyžiuotą sielą, netekusią visų savo galių ir nepadariusią jokio gero darbo, apsunkusią nuo nuodėmių ir paliegusią nuo savo geidulio ligos. O jeigu ji yra netekusi savo galių ir iš vidaus paralyžiuota, tau reikia kreiptis į gydytoją, – galbūt gydytojas yra pasislėpęs viduje – tokia tikroji paslėpta Rašto prasmė, – atverdamas tai, kas paslėpta, atidenk stogą ir nuleisk paralyžiuotąjį.

Jūs girdėjote, kas buvo pasakyta tiems, kurie to nedaro ir nesirūpina daryti: Silpnos jūs nestiprinote, sužeistos netvarstėte. Tai jau aptarėme. Bandymų išgąsdinta, ji palūžo. Ir vis dėlto yra kam aprišti žaizdą, yra kam paguosti: Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte išlaikyti išmėginimą.

Atliepas       1 Kor 9, 22–23

K. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius.
A. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.
K. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.
A. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.

Malda

Dieve, visų tavo įsakymų pagrindas ir viršūnė – tavęs ir artimo meilė! Padėk mums laikytis tos tavo šventosios valios ir pasiekti amžinąjį gyvenimą. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.