Pirmasis skaitinys

Iš pranašo Ezekielio knygos       34, 1–6. 11–16. 23–31

Izraelis – Viešpaties kaimenė

¹ Man atėjo Viešpaties žodis: ² „Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams: ‘Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? ³ Jūs valgote taukus, rengiatės vilna ir skerdžiate peniukšlius, bet avių nešeriate. ⁴ Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu. ⁵ Nesant ganytojo, jos buvo išblaškytos, o išsiblaškiusios tapo ėdesiu plėšriems žvėrims. ⁶ Mano avys buvo išblaškytos, jos klaidžiojo po visus kalnus ir po visas aukštas kalvas, – mano avys buvo išblaškytos po visą žemę, – nebuvo kas jomis rūpintųsi ar jų ieškotų’.

¹¹ Nes šitaip kalbėjo Viešpats Dievas: ‘Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. ¹² Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos. ¹³ Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu jas iš visų kraštų, parvesiu jas į jų pačių žemę. Ganysiu jas Izraelio kalnuose, paupiuose ir visose krašto gyvenvietėse. ¹⁴ Ganysiu jas vešlioje ganykloje, – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė. Izraelio kalnų aukštumose, jos ilsėsis aukštumose, – geroje buveinėje, – ir ganysis vešlioje ganykloje. ¹⁵ Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. ¹⁶ Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, bet riebias ir stiprias sunaikinsiu. Ganysiu jas teisingumu!’

²³ Tuomet paskirsiu jiems vieną ganytoją, – savo tarną Dovydą, kad juos ganytų, – jis juos ganys ir bus jų ganytojas. ²⁴ Ir aš, Viešpats, būsiu jų Dievas, o mano tarnas Dovydas bus jų valdovas, – aš, Viešpats, tai kalbėjau.

²⁵ Sudarysiu su jais taikos sandorą, išvarysiu iš jų krašto plėšrius žvėris, – jie gyvens saugiai net dykumoje ir miegos net giriose. ²⁶ Padarysiu juos ir savo kalno apylinkes palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, – lietų, nešantį palaimą. ²⁷ Lauko medžiai teiks vaisių, o žemė duos derlių. Savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų. ²⁸ Jie nebebus grobis tautoms, neberis jų nė krašto žvėrys; jie gyvens saugiai, nebus kas kelia baimę. ²⁹ Aprūpinsiu juos vešlia augmenija, kad krašte nebereikėtų mirti nuo bado ir kęsti tautų užgaules. ³⁰ Jie žinos, kad aš, Viešpats, jų Dievas, esu su jais, o jie, Izraelio namai, yra mano tauta, – tai Viešpaties Dievo žodis. ³¹ Jūs esate mano kaimenė, mano žmogiškos ganyklos avys, ir aš esu jūsų Dievas, – tai Viešpaties Dievo žodis.“

Atliepas    Ez 34, 12b. 13b. 14a; Jn 10, 10b

K. Išgelbėsiu savo avis iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos. Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu jas iš visų kraštų, parvesiu jas į jų pačių žemę.
A. Ganysiu jas vešlioje ganykloje.

K. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.
A. Ganysiu jas vešlioje ganykloje.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Augustino pamokslo Apie ganytojus

(Sermo 46, 14–15: CCL 41, 541–542)

Veik laiku ir ne laiku

Paklydusios negrąžinote ir žūstančios neieškojote. Todėl galime pakliūti į plėšikų rankas bei įtūžusių vilkų nasrus ir prašome jūsų už mus melstis, kai mums kyla tokie pavojai. Negana to, avys yra užsispyrusios. Kai ieškoma paklydusių, jos dėl savo paklydimo ir prapulties sakosi mūsų nebepažįstančios: „Kodėl prie mūsų pristojote? Kodėl mūsų ieškote?“ Tarsi jų tykome ir ieškome ne dėl to, kad jos klysta ir žūva. „Jei esu paklydusi, jei einu į pražūtį, kodėl manęs tykai? Kodėl manęs ieškai?“, – klausia ji. Kadangi esi paklydusi, noriu tave sugrąžinti; kadangi esi pražuvusi, noriu surasti. „Bet aš noriu klaidžioti, aš noriu pražūti.“

Tu nori klaidžioti, nori pražūti? Juo labiau aš to nenoriu. Pripažįstu, kad esu nepageidaujamas. Bet girdžiu Apaštalą man sakant: Skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku. Kuriems laiku? Kuriems ne laiku? Laiku norintiems, ne laiku – nenorintiems. Aš esu nepageidaujamas, bet drįstu sakyti: „Tu nori klaidžioti, nori pražūti, tačiau aš to nenoriu.“ Galų gale to nenori tas, kuris man kelia baimę. Štai ką jis man pasakytų, štai kaip išbartų, jei ir aš to norėčiau: Paklydusios negrąžinote ir žūstančios neieškojote. Argi tavęs aš turėčiau labiau bijoti nei jo? Juk mums visiems teks stoti prieš Kristaus teismą.

Sugrąžinsiu paklydusią, surasiu pražuvusią. Nori tu ar nenori, aš tai darysiu. Ir jei mane beieškantį draskys girios brūzgynai, prasisprausiu pro visus tankumynus; sugriausiu visus aptvarus; išvaikščiosiu visur, kiek tik Viešpats, kurio bijau man duos jėgų. Sugrąžinsiu paklydusią, surasiu pražuvusią. Jei nenori, kad aš kentėčiau, – nenorėk klaidžioti, nenorėk pražūti. Ne taip svarbu, kad aš sielojuosi dėl tavęs, klaidžiojančios ir žūstančios. Bijau, kad, nesirūpindamas tavimi, galiu pražudyti tą, kuri yra stipri. Žiūrėk, kas yra sakoma: Ir tą, kuri buvo stipri, jūs pribaigėte. Jei nesirūpinsiu klaidžiojančia ir žūstančia, tada ir tvirtoji džiūgaus klystkeliais eidama į pražūtį.

Atliepas      Sir 4, 23–24; 2 Tim 4, 2

K. Nesusilaikyk nuo kalbėjimo, kai reikia kalbėti, ir neslėpk savo išminties.
A. Juk išmintis reiškiasi per kalbą, o išsilavinimas per liežuvį.

K. Skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas.
A.  Juk išmintis reiškiasi per kalbą, o išsilavinimas per liežuvį.

Malda

Dieve, visų tavo įsakymų pagrindas ir viršūnė – tavęs ir artimo meilė! Padėk mums laikytis tos tavo šventosios valios ir pasiekti amžinąjį gyvenimą. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.