Pirmasis skaitinys

Pranašo Malachijo knygos pradžia 1, 1–14; 2, 13–16

Pranašystė apie kunigų apsileidimą ir skyrybas

^1,1Viešpaties žodis Izraeliui per Malachiją.

²Mylėjau jus, – kalbėjo Viešpats. Bet jūs klausiate: „Kaip mus mylėjai?“ Argi Esavas ne Jokūbo brolis? – tai Viešpaties žodis. O tačiau aš mylėjau Jokūbą, ³bet nekenčiau Esavo. Paverčiau jo kalnus tyrais, atidaviau jo paveldą dykumos šakalams. ⁴Jei Edomas mano: „Nors mes ir sutriuškinti, bet atstatysime griuvėsius“, – taip kalbėjo Galybių Viešpats: „Jie gali statyti, bet aš nugriausiu. Jie bus žinomi kaip nedorybės šalis, kaip tauta, ant kurios Viešpats pyksta amžinai.“ ⁵Tai matysite savo akimis ir sakysite: „Didis yra Viešpats net už Izraelio ribų!“ Viešpats peikia kunigus.

⁶Sūnus gerbia savo tėvą ir tarnas savo šeimininką. Taigi jei esu tėvas, tai kur yra man priklausanti garbė? Ir jei esu šeimininkas, tai kur yra man priklausanti pagarba, – taip Galybių Viešpats sakė jums, kunigai, niekinantys mano vardą. Klausiate: „Kuo mes paniekinome tavo vardą?“ ⁷Atnašaudami suterštą atnašą ant mano aukuro! Klausiate: „Kuo mes ją suteršėme?“ Manydami, kad Viešpaties stalą galima niekinti! ⁸Kai atnašaujate aklus gyvulius aukai, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui, ar patiksi jam, ar jis bus tau malonus? – kalbėjo Galybių Viešpats. ⁹Dabar jūs pamėginkite maldauti Dievą malonės! Ar bus jis mums maloningas? Tai yra jūsų kaltė! Argi jis galėtų būti malonus kam nors iš jūsų? – kalbėjo Galybių Viešpats. ¹⁰Oi, kad kas nors iš jūsų užrakintų [Šventyklos] duris, – nebekurtumėte ugnies tuščiai ant mano aukuro! Nemalonūs jūs man, – kalbėjo Galybių Viešpats, – atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu. ¹¹Juk nuo saulės patekėjimo lig jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui, nes didis yra mano vardas tautoms, – kalbėjo Galybių Viešpats. ¹²Bet jūs suteršiate jį, kai sakote: „Viešpaties stalas yra suterštas, todėl ir maistas ant jo gali būti niekam tikęs.“ ¹³Netgi sukdami nosį nuo manęs, sakote: „Oi, koks vargas!“ – kalbėjo Galybių Viešpats. Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, – ir tai jūs atnešate kaip auką! Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų? – kalbėjo Viešpats. ¹⁴Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas yra niekam tikę, nes aš esu didis Karalius, – kalbėjo Galybių Viešpats, – ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms.

^2,13Ir tai jūs darote: jūs apliejate ašaromis verkdami ir dūsaudami Viešpaties aukurą dėl to, kad jis atsisako pažvelgti į jūsų auką ar ją maloniai priimti iš jūsų rankų. ¹⁴Jūs klausiate: „Dėl ko taip?“ Dėl to, kad Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. ¹⁵Argi ne tas pats vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko tas pats vienas Dievas trokšta? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. ¹⁶Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas, – ir dangstymosi smurtu tarsi drabužiu, – kalbėjo Galybių Viešpats. Taigi atkreipkite dėmesį į save ir nebūkite neištikimi.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Augustino knygos Apie Dievo miestą
(Lib. 10, 6: CCL 47, 278–279)

Tegu visur mano vardui bus aukojama ir atnašaujama tyroji auka

Tikroji auka yra bet koks veiksmas, atliekamas tam, kad šventa bendryste susivienytume su Dievu, vadinasi, kreipiamas į gėrio tikslą, kur galėtume būti tikrai laimingi. Todėl jeigu žmogui skiriamas gailestingumas yra ne dėl Dievo, jis nėra auka. Mat auka, nors vykdoma ar aukojama žmogaus, vis dėlto yra dieviškas dalykas, kaip ją šiuo žodžiu vadino senovės lotynai. Todėl pats žmogus, pašventintas Dievo vardu ir paaukotas Dievui, yra auka tiek, kiek miršta šiam pasauliui ir gyvena Dievui. Ši auka yra susijusi su gailestingumu, kiekvieno vykdomu sau. Todėl yra parašyta: Pasigailėk savo sielos patikdamas Dievui.

Tad kadangi tikrosios aukos yra tie gailestingumo darbai sau ir artimui, kuriuos kreipiame Dievop, o gailestingumo darbai atliekami ne dėl ko kito, kaip tam, kad išsivaduotume iš savo vargingumo ir taip taptume laimingi (o tai įvyksta tik siekiant ano gėrio, apie kurį pasakyta: Man gera būti arti Dievo), – vadinasi, visas atpirktasis miestas, tai yra visa šventųjų bendrija, aukoja Dievui visuotinę auką per didįjį kunigą, kuris pats kančioje save už mus paaukojo, idant taptume tokios didžios galvos kūnu su tarno išvaizda. Būtent tarno išvaizdą jis paaukojo, su ja buvo paaukotas, nes per ją tapo tarpininku, per ją – kunigu, per ją – auka.

Štai kodėl apaštalas mus ragino aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą, ir nepataikauti šiam pasauliui, bet persikeisti atsinaujinus dvasia; idant suprastume, kokia yra Dievo valia, kas yra gera, tinkama ir tobula, idant suprastume, jog patys esame visa apimanti auka. Jis kalbėjo: Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį. Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta.

Tai yra krikščionių auka: mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje. Šią auką Bažnyčia nuolat kartoja tikintiesiems žinomu altoriaus slėpiniu; per jį jai parodoma, kad aukodama auką ji pati yra paaukojama.