Pirmasis skaitinys

Iš pranašo Barucho knygos 3, 9–15. 24 – 4, 4

Izraelio išgelbėjimas paremtas išmintimi

^3,9„Klausyk, Izraeli, gyvenimo įsakymų,
dėmėkis, kad žinotumei, kas išmintinga.¹⁰Kas atsitiko, Izraeli,
kad esi savo priešų žemėje,
sensti svečioje šalyje,¹¹susiteršęs mirusiais,
priskirtas prie žengiančiųjų į Požemį?¹²Nusigręžei tu nuo išminties šaltinio!¹³Jei būtumei ėjęs Dievo keliu,
gyventumei ramybėje per amžius.¹⁴Suvok, kur glūdi išmanymas,
kur stiprybė, kur supratimas,
kad tada suvoktum,
kur ilgas gyvenimas ir gyvastis,
kur akių šviesa ir ramybė.¹⁵Kas rado išminties buveinę,
kas įsiveržė į jos lobynus?²⁴O Izraeli, kaip dideli yra Dievo Namai,
kaip beribė yra jo viešpatystės vieta.²⁵Didelė ir bekraštė,
erdvi ir neišmatuojama.²⁶Ten gimė garsieji senovės laikų milžinai,
be galo aukšti, įgudę kariauti.²⁷Ne juos Dievas išsirinko,
ne jiems davė kelią į išmintį:²⁸jie žuvo, stokodami išmanymo,
žuvo dėl savo kvailumo.²⁹Kas gi užžengė į dangų ir jos pasiėmė
ar parsinešė jos nuo debesų?³⁰Kas gi perplaukė jūrą, ją susirado
ir nusipirko už gryną auksą?³¹Niekas nežino į ją kelio,
niekas nesuvokia jos takų.³²Bet tas, kuris visa žino, pažįsta ją,
ištyrė ją savo žinojimu.
Jis sukūrė žemę visiems laikams,
pripildė ją keturkojų gyvulių;³³jis siunčia šviesą – ir ji sklinda,
atšaukia ją – virpėdama ji paklūsta.³⁴Žvaigždės džiugiai žėri joms nustatytu laiku,³⁵kada jas pasišaukia, jos atsako: „Mes čia!“ –
su džiaugsmu šviesdamos savo Kūrėjui.³⁶Jis yra mūsų Dievas,
joks kitas negali jam prilygti:³⁷jis ištyrė visą išminties kelią,
padovanojo ją savo tarnui Jokūbui,
savo mylimam sūnui Izraeliui.³⁸Paskui jis pasirodė žemėje
ir gyveno tarp žmonių.“^4,1Ji yra Dievo įsakymų knyga,
amžinai tveriantis įstatymas.
Kas tik jo laikosi, atras gyvenimą,
kas jo nesilaiko, mirs.²Sugrįžk, Jokūbai, stverkis jos,
eik jos nušviestas į spindesį.³Savo garbės kitam neatiduok
nei savo pirmumo teisės – svetimai tautai.⁴Izraeli, mes esame laimingi,
nes mums apreikšta, kas Dievui patinka.“

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Petro Auksažodžio Pamokslų
(Sermo 117: PL 52, 520–521)

Žodis, Dievo Išmintis, tapo kūnu

Šventasis Apaštalas skelbia, jog žmonijai pradžią davė du vyrai, tai yra Adomas ir Kristus: du vyrai, lygūs kūnu, tačiau nelygūs nuopelnais; visiškai panašūs savo sudėjimu, tačiau visiškai skirtingi savo kilme. Paulius primena: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinysis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia.

Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo Adomo, iš kurio gavo sielą, kad gyventų; o paskutinysis pats sau suteikė pavidalą, nelaukdamas gyvybės iš nieko kito, nes jis vienintelis galėjo pats visiems suteikti gyvybę; pirmasis buvo sukurtas iš paprasto purvo, antrasis gimė iš prakilnių Mergelės įsčių; pirmusyk žemė virto kūnu, antrusyk kūnas pakilo pas Dievą.

Ką dar galėčiau pridurti? Paskutinysis, kurdamas pirmąjį, įspaudė jame savo paveikslą. Kaip tik todėl jis priėmė jo būtį ir gavo jo vardą, – kad nepražūtų tai, ką pats buvo sukūręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas, paskutinysis Adomas; pirmasis turi pradžią, paskutinysis neturi pabaigos. Mat paskutinysis yra ir pirmasis, kaip jis pats patvirtina: Aš pirmasis, aš ir paskutinis.

Aš esu pirmasis – tai yra be pradžios. Aš paskutinis – taigi be pabaigos. Ne dvasinis esti pirmiau, – sako Paulius, – bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Vadinasi, pirmesnė yra žemė nei vaisius; tačiau žemė nėra tokia vertinga kaip vaisius; žemė pareikalauja ašarų ir triūso, o vaisius dosniai teikia maistą ir gyvybę. Ne veltui Pranašas giriasi tokiu vaisiumi, sakydamas: Žemė davė savo vaisių. Kokį vaisių? Žinoma, tą, apie kurį kitoje vietoje sakoma: Tavo įsčių vaisių padarysiu karaliumi. Juolab kad Paulius priduria: Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus.

Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Kaip žmonės, iš prigimties tokie nebūdami, galės tokie tapti, nelikdami, kokie gimė, bet išlikdami tokie, kokie atgimė? Taip yra, broliai, dėl to, kad dangaus Dvasia mergeliško šaltinio įsčias padaro vaisingas, slėpiningai įliedama savo šviesą, idant tuos, kuriems kilmė iš purvo lėmė apgailėtiną žemišką būvį, atgimdytų jau dangiškus ir grąžintų jiems panašumą į jų Kūrėją. Todėl, jau naujai atgimę ir naujai atkurti pagal savo Kūrėjo paveikslą, vykdykime Apaštalo paliepimą: kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiokime ir dangiškojo paveikslą.

Taigi, kaip sakiau, jau atgimę pagal mūsų Viešpaties panašumą, – mat Dievas mus įvaikino kaip sūnus, – nešiokimės visą savo Kūrėjo paveikslą visokeriopu panašumu į jį: tik ne didingumu, kuris jam vienam tepriklauso, bet nekaltumu, paprastumu, švelnumu, kantrumu, nuolankumu, gailestingumu, santarve, nes visu tuo jis teikėsi tapti ir būti į mus panašus.