Pirmasis skaitinys

Iš pranašo Danielio knygos 2, 26–47

Statulos ir akmens regėjimas. Amžinoji Dievo karalystė

Anomis dienomis ²⁶karalius Nebukadnezaras paklausė Danielį, kurio vardas buvo Beltešazaras: „Ar tu iš tikro gali pasakyti man sapną, kurį aš mačiau, ir jį išaiškinti?“ ²⁷Danielis atsakė karaliui: „Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai. ²⁸Betgi yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis, ir jis atskleidė karaliui Nebukadnezarui, kas įvyks dienų pabaigoje. Šis buvo tavo sapnas ir tie regėjimai atėjo tau į galvą, kai gulėjai lovoje. ²⁹Tau, o karaliau, kai gulėjai lovoje, užėjo mintys apie ateities įvykius, ir tas, kuris apreiškia paslaptis, atskleidė tau, kas įvyks. ³⁰O man ši paslaptis buvo apreikšta ne dėl to, kad išmintimi pranokčiau bet kokią kitą gyvą būtybę, bet kad būtų atskleista karaliui sapno reikšmė ir suprastumei savo širdies mintis.

³¹Tu, o karaliau, matei regėjimą. Štai prieš akis didžiulė statula. Ši statula buvo milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo prieš tave, ir jos išvaizda kėlė baimę. ³²Tos statulos galva buvo gryno aukso, jos krūtinė ir rankos sidabro, jos pilvas ir šlaunys žalvario, ³³jos kojos geležies, o jos pėdos iš dalies geležies ir iš dalies molio. ³⁴Tau bežiūrint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, – ne žmogaus rankomis, – jis trenkė į statulos geležines ir molines pėdas ir jas sutrupino į šipulius. ³⁵Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas – viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo lyg pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.

³⁶Toks buvo sapnas. Dabar karaliui jį išaiškinsime. ³⁷Tu, o karaliau, karalių karaliau, – kuriam dangaus Dievas davė karalystę ir galybę, ir jėgą, ir garbę; ³⁸į kurio rankas jis atidavė žmones, kur tik jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį jis padarė jų visų valdovu, – tu esi ta aukso galva. ³⁹Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo; tuomet dar ir trečia – žalvario karalystė, kuri apims visą žemę. ⁴⁰Ketvirtoji karalystė bus stipri it geležis, – lygiai kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas. ⁴¹Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo dalinai iš puodžiaus molio ir dalinai iš geležies, – tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu. ⁴²Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi. ⁴³Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, – tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis kad nesimaišo su moliu. ⁴⁴O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekad nebus sunaikinta, – ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai, ⁴⁵lygiai kaip regėjai, kad akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras ir jo išaiškinimas tikras.“

⁴⁶Tuomet karalius Nebukadnezaras puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė aukoti jam atnašą ir smilkalų auką. ⁴⁷Karalius, kreipdamasis į Danielį, tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas ir karalių Viešpats, ir paslapčių apreiškėjas, nes tik jis leido tau atskleisti šią paslaptį.“

Antrasis skaitinys

Iš II a. autoriaus Homilijos
(Cap. 3, 1 – 4, 5: 7, 1–6: Funk 1, 149–153)

Išpažinkime Viešpatį darbais

Kadangi Viešpats mums parodė tokį didžiulį gailestingumą visų pirma tam, kad mes, gyvieji, neaukotume negyviems dievams ir jų negarbintume, bet kad per Kristų pažintume tiesos Tėvą, – tai koks gi yra tas pažinimas, atvedantis pas Tėvą, jeigu ne išpažinimas to, per kurį esame jį pažinę? Juk jis pats sakė: Kas išpažins mane, aš jį išpažinsiu Tėvo akivaizdoje. Tai ir yra mūsų atpildas – išpažinti tą, per kurį esame išgelbėti. O kaip mes jį išpažinsime? Darydami tai, ką jis liepė, ir nepaniekindami jo įsakymų, garbindami jį ne tik lūpomis, bet ir visa širdimi, visa siela. Juk pats sako: Ši tauta vien tik lūpomis mane tegarbina – jos širdis yra nutolusi nuo manęs.

Vadinasi, mums nepakanka jį vadinti Viešpačiu, nes šitai mūsų neišgelbės. Antai jis skelbė: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, bus išgelbėtas, bet tik tas, kuris vykdo teisumą. Todėl, broliai, išpažinkime jį darbais, mylėdami vienas kitą, vengdami svetimavimo, tarpusavio paniekos ir pavydo, gyvendami santūriai, būdami gailestingi ir geri; privalome vadovautis abipuse atjauta, o ne turto troškimu. Tokiais darbais jį išpažinkime, o ne priešingais; ir ne žmonių mums reikia bijoti, bet Dievo. Todėl, jeigu elgiatės priešingai, Viešpats jums sako: Jeigu jūs buvote kartu su manimi, jei buvau jus apkabinęs, o jūs nevykdėte mano įsakymų, aš atstumsiu jus ir jums pasakysiu: „Eikite šalin nuo manęs, piktadariai, aš nežinau, iš kur jūs.“

Tad, mano broliai, kovokime žinodami, kad išmušė kovos valanda ir kad daugelis rungiasi dėl nykstančių laimėjimų, bet ne visi pelno nugalėtojo vainiką, nes jį gauna tie, kurie labiausiai stengėsi ir šauniausiai kovėsi. O mes kovokime taip, kad visi gautume pergalės vainiką. Todėl bėkime teisingu keliu, kovokime dėl nenykstančio laimėjimo; tegul daugel bus mūsų, atkakliai siekiančių pergalės vainiko; ir jeigu mums ne visiems bus uždėtas vainikas, tai bent jau prie vainiko priartėkime. Turime žinoti, jog kai kovojantis dėl nykstančio laimėjimo yra pagaunamas sukčiaujantis, už bausmę yra pašalinamas ir išvejamas iš stadiono.

Kaip jums atrodo? Kokia bausmė laukia to, kuris sukčiavo kovodamas dėl nenykstančio laimėjimo? Apie tuos, kurie nebuvo ištikimi krikšto antspaudui, Raštas sako: Juos griaužiantis kirminas nemirs, jų ugnis niekad nebus užgesinta, bjaurastis bus jie visai žmonijai.