šv. Augustiną.

GANYTOJAMS-Vy,MOKYTOJAMS

Gimė 354 m. Tagastėje. Karšto būdo jaunuolis jaunystėje blaškėsi, įpuldamas į įvairius paklydimus. Pagaliau atsivertęs, 387 m. Milane buvo pakrikštytas vyskupo Ambraziejaus. Grįžęs į tėvynę gyveno asketiškai. Išrinktas Hipono vyskupu 34 metus rodė savo kaimenei pavyzdį, ją ugdė pamokslais ir gausiais veikalais, kuriais taip pat ryžtingai kovojo su savo laiko klaidomis ir išmintingai skleidė tikėjimą. Mirė 430 m.

Antrasis skaitinys

Iš šventojo vyskupo Augustino Išpažinimų
(Lib. 7, 10. 18; 10, 27: CSEL 33, 157–163. 255)

O amžinoji tiesa, teisinga meile ir meilingoji amžinybe

[Knygų] pastūmėtas grįžti į save patį, įžengiau tavo vedamas į patį savo vidų. Įstengiau tai, nes tu tapai mano padėjėju. Įžengiau ir pamačiau savo sielos akimi, kad ir kokia ji būtų buvusi, virš tos pačios savo sielos akies, virš dvasios, nekintamą šviesą, ne šią įprastą ir regimą kiekvienam kūnui. Ir nebuvo ji lyg ir tos pačios rūšies, tik didesnė, tarytum ši šviesa šviestų daug skaisčiau ir apimtų savo didybe visa ką. Ji nebuvo tokia, bet kitokia, visiškai kitokia nei visos tos [šviesos]. Ji buvo viršum mano dvasios ne taip, kaip alyva virš vandens, ir ne taip, kaip dangus virš žemės, bet buvo aukščiau, nes sukūrė mane, o aš buvau žemiau, nes buvau sukurtas jos. Kas pažįsta tiesą, pažįsta ją, ir kas pažįsta ją, pažįsta amžinybę. O amžinoji tiesa, teisingoji meile ir meilingoji amžinybe, tu esi mano Dievas, tavęs ilgiuosi dieną ir naktį. Ir kai tave pažinau pirmąkart, tu pasiėmei mane, kad regėčiau, jog yra, ką galiu regėti, ir kad aš dar nesu tas, kuris galiu regėti. Tu apakinai silpnas mano akis, leisdamas į mane galingus spindulius, ir aš sudrebėjau iš meilės ir iš siaubo: radau save esant toli nuo tavęs, nepanašumo šalyje, tarytum būčiau girdėjęs tavo balsą iš aukštybės: „Aš esu suaugusiųjų maistas: užauk ir maitinsies manimi. Ir tu manęs, kaip kūno maisto, savyje nepakeisi, bet tu pasikeisi manyje.“

Ir ieškojau kelio, kuriuo įgyjama stiprybė, prideranti siekiant gėrėtis tavimi, bet neradau tol, kol neapkabinau Dievo ir žmonių tarpininko, žmogaus Jėzaus Kristaus, kuris yra virš visa ko šlovingas Dievas per amžius, kuris kviečia ir sako: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas ir sumaišo su kūnu maistą, kurio dar neįstengiau priimti, nes Žodis tapo kūnu, idant tavo išmintis, per kurią sukūrei visa ką, pavirstų pienu mūsų kūdikystei.

Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai tu buvai viduje, o aš lauke, ir ten tavęs ieškojau, ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų. Pakvietei, sušukai ir pralaužei mano kurtybę, suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai mano aklybę, paskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau – ir alkstu, ir trokštu, tu palietei mane, ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu.

Atliepas

K. O tiesa, mano širdies šviesybe, tegul nekalba man mano tamsybės! Aš klaidžiojau ir atminiau tave.
A. Ir štai dabar, degdamas ir sunkiai kvėpuodamas, grįžtu prie tavo šaltinio.
K. Tenebūsiu aš pats sau gyvenimas: blogai gyvenau savo jėgomis; tavyje atgyju.
A. Ir štai dabar, degdamas ir sunkiai kvėpuodamas, grįžtu prie tavo šaltinio.

Zacharijo giesmės prieg.
Tu žadini mus taip,
kad šlovinti tave yra malonu,
nes sukūrei mus, nukreipdamas į save,
ir mūsų širdis nežino ramybės,
kol nenurimsta tavyje.

Malda

Atnaujink, Viešpatie, savo Bažnyčioje tą dvasią, kurią buvai įkvėpęs šventajam vyskupui Augustinui, kad vien tavęs visuomet trokštume ir ieškotume, nes tu esi tikroji išmintis ir amžinoji meilė. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.

Marijos giesmės prieg.
Vėlai pamilau tave, groži,
toks senovinis ir toks naujas,
vėlai pamilau tave!
Pakvietei, sušukai ir pralaužei mano kurtybę.